Tai buvo toks jaukas, kokiam negalėtų atsispirti nė vienas save gerbiąs hakeris. „Kviečiame pademonstruoti savo sugebėjimus, užsidirbti šiek tiek pinigų ir padėti kuriant internetinės skaitmeninės ekonomikos ateitį", buvo rašoma skelbime. „Pabandykite užpulti siūlomas technologijas. Įsilaužkite į jas… Jeigu sugebėsite pašalinti vandens ženklus ir įveikti kitas mūsų siūlomas autorinių teisių apsaugos sistemos priemones, gausite 10 000 dolerių."

   Tokį iššūkį praėjusių metų rugsėjo mėnesį metė muzikos įrašų pramonei priklausančios Saugios skaitmeninės muzikos iniciatyvos (SDMI - Secure Digital Music Initiative) vadovas Leonardas Chiariglione. Pramonininkai desperatiškai bandė surasti kokį nors būdą užtvenkti komercinių įrašų, nelegaliai patalpinamų tinkle, o po to parsisiųsdinamų kiekvieno, turinčio kompiuterį ir modemą, srautą. Piratai netgi pradėjo kopijuoti dainas ir pusvelčiui pardavinėti jų kompiliacijas. Tokio košmaro įrašų pramonė dar nebuvo pergyvenusi. Geriausiu atveju baimindamosi piratų įrašų kompanijos būtų priverstos neskelbti savo produkcijos tinkle; blogiausiu - nemokamas įrašų parsisiuntimas ir nemokamos piratinės kopijos reikštų, kad nebeliks pinigų sumokėti muzikos kūrėjams, išdžius naujų talentų šaltinis, o pati muzika - su ja ir pelnai - išnyks.

   Pramonininkai įsitikinę, kad, norint užgydyti šią kraujuojančią jų verslo žaizdą, pakaktų kiekvienai įrašytai dainai pridėti po neištrinamą „vandens ženklą". Teisėti vartotojai to ženklo net nepajaustų, bet jis sugadintų bet kokią nelegaliai padarytą įrašo kopiją. Vienu metu SDMI netgi manė turinti žymėjimo vandens ženklais schemą, kurios pagalba galima susidoroti su tokia užduotimi. Kiekvienam hakeriui, sugebėjusiam įveikti vandens ženklą ir papasakojusiam, kaip jis tai padarė, kad būtų atsilyginta. Taigi skylė schemoje būtų užlopyta, muzikos niekas negalėtų vogti, o visa įrašų pramonė įžengtų į savo aukso amžių ir neregėtai pelnytųsi pardavinėdama muzikos įrašus Internete.

   Tepraėjo vos keli mėnesiai, o šios srities žinovai jau sako, kad iš sistemos išėjo „šnipštukas". Ji ne tik kad mažai teapsaugo nuo viskam pasiryžusių piratų, bet - dar blogiau - sugadina muziką, kurią ji turėtų saugoti. Tai, kad sistema gali nesuveikti, dar pripažįsta ir SDMI vadovas. Taigi, ar išvis įmanoma kaip nors reguliuoti muzikos rinką, ar galingoji muzikos įrašų pramonė pasmerkta sunykimui?

   Visus skaitmeninius įrašus nukopijuoti labai lengva. Jei kompiuteryje yra CD įrašytuvas, galite įdėti į vieną kompiuterio „kišenę" muzikinę kompaktinę plokštelę, į kitą - tuščią CD, ir po kelių minučių turėsite tobulą įrašo kopiją. Bet krizė prasidėjo tik tuomet, kai prieš keletą metų pasirodė garso suspaudimo formatas MP3. Skirtingai nei įrašas kompaktinėje plokštelėje, MP3 failas yra gana nedidelis, todėl jį galima parsisiųsdinti tinklu, naudojant standartinį modemą. Interneto bei naujos kartos CD, DVD ir MP3 grotuvų atsiradimo dėka visi šliuzai buvo atverti, ir potvynis prasidėjo.

   Mintis vertingus daiktus kaip nors ženklinti, kad būtų jie apsaugoti nuo kopijavimo, atsirado tuomet, kai buvo išrasti pinigai. Bet standartinis ženklinimas visai netinka muzikai, kino filmams ir fotografijoms. Niekas nenorės pirkti muzikos įrašo, kuriame girdėti kažkokie pašaliniai garsai, todėl kiekvieną praktiškai tinkamą skaitmeninį ženklinimą teisėtas vartotojas visiškai neturi pastebėti. Vandens ženklas turi būti ne tik negirdimas, bet ir pakankamai patvarus, atlaikyti perdavimą, įrašymą, pakartotiną perrašymą, skaitmeninį kodavimą ir dekodavimą, ir, aišku, visus bandymus jį pašalinti.

   Jūs galite pagalvoti, kad pridėti prie skaitmeninių garso ir vaizdo duomenų vandens ženklus yra paprasta. Pakanka norimuose paženklinti duomenyse paslėpti slaptus autentifikavimo kodus, kuriuos vėliau būtų galima naudoti nustatant, teisėtas ar neteisėtas yra įrašo šaltinis, bei valdant papildomų kopijų darymą skaitmeniniais grotuvais. Deja, šito nepakanka. Kai tik jūs tuos duomenis suspausite, - pavyzdžiui, prieš pasiųsdami juos Internetu, - vandens ženklo kodas išnyks. Skaitmeniniai vandens ženklai taip pat išnyksta, kai muzika verčiama į analoginę, pavyzdžiui, prieš grojant ją per radiją.

   Todėl geriausiai būtų vandens ženklu pažymėti originalą - analoginį įrašą. Bet ir šiuo atveju lengviau pasakyti nei padaryti - tai liudija ištisi 30 nesėkmingų bandymų metų. Dar septintajame dešimtmetyje bitlų įsteigta elektronikos kompanija Apple Electronics pasiūlė sistemą, slėpusią plokštelių įraše negirdimą ultragarsinį toną. Tikėtasi, kad ultragarsas interferuos su analoginių magnetofonų generuojamu aukšto dažnio signalu, sukurdamas žemesnio dažnio girdimą cypimą, sugadinsiantį įrašą juostelėje. Pasirodė, kad praktiškai ultragarso nepavyko patikimai įrašyti ir atkurti, be to, jis buvo nesunkiai nufiltruojamas.

   1982 m. kompanija CBS Records pasiūlė savo „Copycode" sistemą. Vietoj pridedamo tono CBS panaudojo filtrą, kuris pašalina siaurą dažnių juostą apie 3,8 kHz (beveik keturios oktavos virš vidurinio „do"). Kiekviename magnetofone įrengti jutikliai turėjo neleisti įrašinėti muzikos, kurioje buvo toks signalo spektro plyšys. Pats plyšys buvo negirdimas; jį pašalinti buvo neįmanoma. Tiesa, visai tai vėlgi tebuvo tik teorija, bet įrašų pramonė ja labai susidomėjo.

   1986 m. Tarptautinė fonografijos pramonės federacija (IFPI - International Federation of the Phonographic Industry) pranešė remianti „Copycode". Ja pasekė ir Amerikos įrašų pramonės asociacija. Viskas atrodė labai idiliškai, kol keli atkaklūs garso įrangos inžinieriai perspėjo, jog plyšys girdėsis ir sugadins visą muziką. Tuomet nepriklausomų „Copycode" testų ėmėsi JAV nacionalinis standartų biuras, 1988 m. pranešęs, jog sistema dirba nepatikimai ir sugadina įrašo originalą. „Copycode" patyliukais buvo atsisakyta.

   Dar po devynerių metų įrašų kompanijos vėl pabandė savo laimę. IFPI ėmėsi išbandyti keletą naujų skaitmeninio kodo įterpimo į analoginį muzikos signalą būdų. 1998 m. federacija išbandė net 11 įvairių sistemų. Šių bandymų jokių rezultatų taip ir nebuvo niekad paskelbta, o visas projektas - greitai užmirštas.

   Tų pačių 1998 m. rudenį elektronikos kompanija Diamond Multimedia pagaliau parodė rinkoje savąjį MP3 grotuvą „Rio" - pirmą nešiojamąjį grotuvą Internete surastai muzikai klausytis. MP3 muzikiniai failai yra gana nedideli, todėl juos galima siųsti Internetu, o jų garso kokybė beveik prilygsta CD standartams. Visiškai nelauktai kiekvienas turįs kompiuterį ir telefono liniją gavo galimybę parsisiųsdinti įrašus, klausytis jų MP3 grotuvu arba įrašyti į kompaktines plokšteles ir pardavinėti.

   Muzikos pramonė veikiai suprato, kad MP3 kelia grėsmę jų egzistavimui, todėl įgaliojo SDMI sukurti tinkamus vandens ženklus. SDMI kreipėsi į konsorciumą, sudarytą iš Intel, IBM, Toshiba ir Panasonic, kad išrinktų pačią geriausią sistemą. Konsorciumas išrinko technologiją, kurią pasiūlė Kalifornijoje įsikūrusi kompanija Verance.

   Nors Verance nepasakoja apie savo technologiją, tačiau tam tikrų duomenų galima rasti išradėjų pateiktuose patentuose. Verance kodavimo įrenginys analizuoja analoginį muzikos signalą, o po to pakeičia ir moduliuoja bangos maksimumus ir minimumus skaitmeninių bitų grandinėle, kurioje įrašyti autorių teisių duomenys. Kiekvienas toks vandens ženklas, kuris sudarytas iš 72 bitų, informuoja apie įrašo atlikėją bei nurodo CD, MiniDisc ar DVD grotuvams, turintiems atitinkamą dekodavimo įrangą, ar galima daryti įrašo kopijas, kiek ir kokios kokybės kopijos yra legalios. Speciali programinė įranga savo ruožtu naršo po Internetą ieškodama vandens ženklų. Juos aptikusi, įranga informuoja įrašų kompaniją, kad ji pasitikrintų, ar jos gaminys naudojamas teisėtai.

   1999 m. viduryje konsorciumas ir SDMI suruošė JAV bandymus, kurių tikslas buvo nustatyti, ar Verance žymė girdisi, ar ne. Pernai vasarą panašūs testai buvo atlikti Londone. Pusė įrašus besiklausiusių žinovų nesugebėjo aptikti vandens ženklų, todėl IFPI paskubėjo pareikšti, kad jie negirdimi. Bet keli testų dalyviai pradėjo protestuoti, jų nuomone, dėl nevykusiai atliktų bandymų.

   Galiausiai 2000 m. rugsėjo mėnesį atėjo metas SDMI organizuotoms hakerių varžyboms. Organizatoriai paženklinę kelis muzikos įrašus patalpino tinkle ir atvirai kvietė visus pabandyti juos pašalinti arba nukenksminti, nesugadinant įrašo garso. Iš viso į sistemą įsilaužti pabandė 447 žmonės. Lapkritį SDMI atskaičiavo po 5000 dolerių dviem hakeriams, kuriems įsilaužti pavyko. Kas jie tokie buvo ir kokius panaudojo būdus, SDMI nesako.

   Be to, dar atsirado devynių mokslininkų iš Princetono universiteto, Xerox mokslinio centro Palo Alto mieste, ir Rice universiteto grupė, vadovaujama kompiuterininko Edwardo Feltono iš Princetono. Šis devynetukas pareiškė, kad sėkmingai įveikė sistemą. Kadangi jie atsisakė pasirašyti sutartį dėl rezultatų slaptumo, SDMI jiems nieko nesumokėjo. Tačiau Feltonas tvirtina, kad jo grupės bandymas pašalinti vandens ženklus buvo sėkmingas. „Mes parodėme, kaip nežymiai pakeičiant failus ir beveik nedarant įtakos muzikos kokybei galima ištrinti vandens ženklus. SDMI ženklinimo technologijoje yra daug trūkumų ir yra labai pažeidžiama. Tokia, kokia ji yra šiuo metu, ji neveiks."

   Mokslininkai planuoja paskelbti savo įsilaužimo į tinklą detales, tačiau iki šiol to nepadarė, nes įsilaužimai į programas JAV yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Feltonas mano, kad nors ir nebus pateikta ta informacija, nereiks ilgai laukti, kol kiti hakeriai sukurs programas vandens ženklų „valymui" ir patalpins jas Internete. „Mes turėjome kur kas mažiau informacijos, nei ją turės realus vartotojas, ir sugebėjome rasti technologijos silpnas vietas greičiau nei per tris savaites."

   Kiti stebėtojai pabrėžia, jų nuomone, dar svarbesnį trūkumą - sistema kiekviename grotuve remsis dekoderiais. DVD Forumas - organizacija, nustatanti visus DVD standartus, - patvirtino, kad nuo 2000 m. spalio kiekviename DVD garso grotuve privalo būti įrengtas Verance sensorius. Daugelis naujųjų Internete kraunamos muzikos klausymo įrenginių, pavyzdžiui, MP3 grotuvai irgi turi kopijavimą kontroliuojančius Verance lustus. Nors įrašų kompanijos dar nežymi savo gaminių vandens ženklais, šių lustų gamintojai jau susijo su SDMI sistema, o hakeriai gali ruoštis būsimam puolimui. Christianas Neubaueris iš Fraunhoferio instituto Erlangene (Vokietija), kuriame buvo sukurti ir MP3, ir AAC, sako: „Kiekvieną vandens ženklą galima įveikti, jeigu vartotojas gaus sistemą, kurios jis nenori turėti, ir dekoderį, kurį galima bandyti „nulaužti" tiek kartų, kol tai pasiseks."

   Neubauerio nuomone, saugiau būtų žymėti vandens ženklais muzikoje slepiamus kodus, o dekoderius duoti tik autorių teisių savininkams, bandantiems įrodyti savo darbo vagystę. Šitaip būtų galima sistemą pakeisti, jei hakeriai sugebėtų ją perprasti.

   Bet Verance savo sistemą gina. Kompanijos prezidentas Davidas Liebowitzas sako, jog visi bandymai užbaigti sėkmingai ir lieka sistemą tik įdiegti į aparatūrą.

   SDMI vis dar atsisako pasakyti, kokias skyles aptiko hakeriai. Dėl to organizaciją paliko net jos buvęs pirmininkas Chiariglione. Šių metų pradžioje jis vienoje konferencijoje pareiškė, kad apsaugos sistemą įveiks nuo 10 iki 15 procentų Internetu besinaudojančių žmonių. Tai reiškia, kad sistema reikalinga, nes patys bandymai apeiti saugos sistemą bus pernelyg „nepatogūs" daugeliui žmonių. Neaišku, ar šio „nepatogumo" pakaks apginant autorines muzikų teises.