Kai devintojo dešimtmečio viduryje mirė vienas Johno Stepheno Smitho, dirbusio Berklio universiteto (Kalifornija) Elektronikos katedroje, kolegų, jam teko rūpintis aštuoniais jo doktorantais. Smithas nelabai žinojo, kaip (ir, tiesą sakant, nelabai stengėsi) tęsti toliau savo kolegos tyrimus. Grupė metų metais stengėsi suporuoti silicio elektroniką su iš galio arsenido pagamintais optoelektronikos prietaisais, bet to darbo rezultatai buvo labai menki.

   Įkvėpimas Smithą aplankė tuomet, kai jis lūkuriavo savo žmonos gydytojo priimamajame. Jis vartė rankose vaikišką žaisliuką - plastikinę dėžutę, kurią vartant pirmyn atgal reikėjo suridenti į kartone esančias skylutes mažyčius metalinius rutuliukus. Akimirka, kai dera sušukti „Eureka!", atėjo tuomet, kai jis atsitiktinai pagalvojo, jog panašus metodas galėtų tikti ir integruojant optoelektronikos prietaisus.

   Kas, jei mikroskopiškus lazerius, kuriuos grupė tyrinėjo, būtų galima sukratyti, - dar geriau, sudėti į skystį ir supilti į mažytes silicio plokštelėje esančias skyles? „Mano doktorantai pasižiūrėjo į mane taip, lyg man būtų pasimaišęs protas", sako Smithas. „Bet po kelių savaičių vienas vaikinas visgi pabandė tai patikrinti, ir paaiškėjo, kad metodas iš tikrųjų veikia." Sėdėdamas prie mikroskopo doktorantas James Yeh pamatė, kaip mažytės galio arsenido dulkelės, kurių skersmuo buvo vos po 30 mikronų, išsklido vandenyje, o po to tvarkingai nugulė į kelis šimtus iš tūkstančių silicio paviršiuje padarytų trapecijos formos kiaurymių.

   Smithas šį procesą pavadino skystuoju savisurinkimu. Projektas baigėsi sėkme, o doktorantai apsigynė disertacijas. Tačiau pasiekimai buvo kur kas didesni. Nuo prietaisų išpylimo prasidėjo elektronikos ir polimerų integracija ir displėjų gamyba, kuriuos galima sulenkti ar suvynioti į vamzdelius. Be to, tai gali būti naujas būdas, kaip paprasčiau ir pigiau gaminti sudėtingus elektroninius displėjus. Šiandien displėjų gamintojai privalo išvesti šimtus ar tūkstančius vielyčių, jungiančių displėjų vaizdo elementus su juos valdančiais lustais. Skystasis savisurinkimas leidžia valdymo grandyną patalpinti pačiame displėjuje ir drastiškai sumažinti reikalingų laidų skaičių.

   Alien Technology kompanija, kurią įkūrė Smithas, panaudojo nebrangų skystąjį savisurinkimą, renkant nebrangius plastiko displėjus. Kompanija perka silicio plokšteles, kurių paviršiuje sukurti integriniai grandynai, vadinami nanoblokais. Po to plokštelė suskaldoma į trapecijos formos lustus, panašius į apverstą piramidę su nupjauta viršūne, jie sumetami į vandeninį tirpalą, kuriame yra paviršiaus aktyvatoriaus ir surišančios medžiagos, ir užpilami ant silicio, stiklo, polimero ar kitos medžiagos paviršiaus. Siauresnieji nanoblokų galai atitinka trapecines skyles. Į skyles nepatekę elektronikos komponentai nuplaunami, o ten esantys nanoblokai sujungiami vienas su kitu.

   Jei vieną kartą nepavyksta užpildyti visų skylių, nanoblokus galima pilti ant pagrindo pakartotinai. Po to gaminant kai kurias displėjų rūšis naudojamas rašalinis spausdintuvas, užnešantis raudonai, žaliai ir mėlynai spinduliuojančius polimerus virš nanoblokų, taip sukuriant vaizdo elementus. Arno Penzias, anksčiau buvęs Bello laboratorijų viceprezidentas, o dabar vadovaująs rizikos kapitalo kompanijai, finansavusiai Alien Technology, apie šios nebrangios gamybos technologijos perspektyvas yra pasakęs taip: „Vanduo kainuoja nedaug".

   Alien įkūrė bandomąją gamyklą, kur gaminami nedideli polimeriniai displėjai, parodantys, kiek pinigų liko banko kortelės savininko sąskaitoje. Bet technologiją galima taikyti ir daug kur kitur, - pavyzdžiui, kurti fazinių gardelių radarus, galinčius elektroniškai valdyti radijo bangų pluoštelius ir kiekvienam mobiliajam telefonui nukreipiantį tik jam skirtą plačiajuostį signalą. Gudriąsias etiketes galėtų tiek atpiginti, kad kiekvienas jų padedamas atrastų pamestus raktus ar užkritusį meškiuką. Penzias sako: „Staiga mūsų namai prisipildytų dvigubu radijo ryšiu aprūpintų daiktų."

   Dar neaišku, ar išties technologija bus tokia pigi ir paprasta, kaip kad tvirtina kompanijos atstovai. Nestandartiniai technologiniai procesai, tokie kaip nanoblokų supylimas į skyles, gali padėti atrasti ir kitokius gamybos konkuravimo metodus. Jeigu lankstūs displėjai taps kiekvienam reikalingais daiktais, kas nors ims ir sukurs dar greitesnį ir pigesnį jų gamybos būdą. Alien iki šiol vargsta aiškindamasis kelias polimerinių displėjų gamybos problemas, pavyzdžiui, kaip padaryti, kad skylės pasiskirstytų paviršiuje tolygiai. Bet jeigu technologija išties pasiteisins, tai bus tas atvejis, kai iš pažiūros tuščias vaikiškas žaidimas padės atsirasti didžioms idėjoms.