Galbūt kompanijos Napster vizija apie masėms laisvai prieinamą muziką po pastarųjų teismų nuosprendžių jau palaidota, bet pati idėja vis dar gyva. Kai visos dulkės nusės, ko gero, pasirodys, kad Napster visi atsimins ne kaip muzikinių piratų pagalbininkus, bet kaip pradėjusią revoliuciją kompaniją, kuri pakeitė Interneto veidą.
Napster sukūrė tinklų technologiją, vadinamą lygus-lygiam", arba P2P (peer-to-peer). Svarbiausia P2P idėja yra ta, jog atskiri kompiuteriai per Internetą gali jungtis tiesiogiai vienas su kitu. Apeinant centrinius serverius viskas vyksta kitaip, negu kai žmonės naudojasi tinklu. Lygiagrečiai bet kas, įskaitant korporacijas ir vyriausybes, netenka kontrolės galios kibernetinėje erdvėje.
Ianas Clarke, P2P sistemos, vadinamos Freenet", išradėjas, sako: Vienintelė priežastis, kodėl Internetas iki šiol buvo palyginti laisvas nuo cenzūros, yra ta, kad Internetą galintys cenzūruoti žmonės manė, kad neverta tai daryti". Jis ir į jį panašių programuotojų grupė įsivaizduoja visiškai necenzūruojamus absoliučiai autonomiškus decentralizuotus tinklus. Kitais žodžiais tariant, kibernetinę anarchiją.
Technikos požiūriu P2P tinklai ne naujiena. Pats Internetas kadaise prasidėjo nuo P2P sistemos, leidusios universitetų ir vyriausybės didžiosioms skaičiavimo mašinoms kaip lygūs lygiems pasikeisti informacija. Tik kai įsijungė masės, P2P bendruomenė suiro. Privačios kompanijos, turinčios didelius kompiuterius, pradėjo siūlyti prievadus ir internetines paslaugas mažų asmeninių kompiuterių savininkams. Taip gimė kliento-serverio modelis. Didžiuosiuose serveriuose, turinčiuose sparčias jungtis ir dideles atmintis, buvo saugoma informacija. Mažieji kompiuteriai ta informacija tik naudojosi.
Svarbiausia Napster idėja buvo suteikti P2P galimybes masiniam vartotojui. Jie pamatė, jog nėra būtina viską saugoti patiems. Vietoj to kompanija pradėjo veikti kaip pažinčių agentūra, jungianti muzikos mylėtojus ir jų MP3 įrašų kolekcijas. Napster savo nariams pateikdavo kitų narių kompiuteriuose saugomų muzikos įrašų sąrašą ir duodavo prisikabinamąją programinę įrangą prisikabinti vieno kompiuterio kietajam diskui prie kito kompiuterio disko. Po to nariai galėjo parsisiųsdinti failus be tiesioginio Napster įsikišimo.
Taigi Napster, nesaugodama nė vienos vienintelės natos, sugebėjo tiekti savo nariams milžiniškus muzikos įrašų kiekius. Ta paslauga pasirodė fantastiškai populiari - Napster vartotojų skaičius pasiekė 61 milijoną, o tai sudarė nemažai teisinių pažeidimų. Dauguma įrašų buvo platinami pažeidžiant autorių teises ginančius įstatymus. Jei Napster būtų saugojęs savo kompiuteryje piratinius muzikos įrašus, jo svetainę būtų uždarę per porą dienų. Jiems pavyko išsilaikyti tik dėl to, kad sugebėjo visai logiškai aiškinti, jog jie esą niekuo dėti tarpininkai. Jeigu vartotojai dalijosi piratiniais įrašais, tai Napster kaltė čia ne ką didesnė nei pašto įstaigos, kurios paslaugomis žmonės naudojasi pasiųsdami namuose darytų muzikos įrašų kasetes vienas kitam.
Napster ne tik atrado autorinių teisių agentūrų apkvailinimo būdą, bet sugebėjo pasiūlyti ir didelius tinklus, o ypač Internetą, kamuojančios problemos sprendimo būdą. Jų naudojami kliento-serverio modeliai remiasi hierarchinėmis struktūromis, o visos hierarchijos geros tik tada, kai esama netoli jų viršūnės. Tiktai dauguma smulkiųjų vartotojų būna arčiau apačios, varžomi internetinių paslaugų teikėjo ir jo nustatytų taisyklių.
Napster Achilo kulnu buvo jo verslo modelyje vis dar kliento-serverio modelio pėdsakai. Kadangi nariai buvo priklausomi nuo Napster, kuris teikė jiems programinę įrangą ir sąrašus, muzikos įrašų kompanijos turėjo ką kaltinti. Jos tą ir padarė. 1999 m. gruodžio mėnesį EMI, BMG, Sony, Warner, Universal, kartu su Amerikos įrašų pramonės asociacija padavė Napster į teismą dėl autorinių teisių pažeidimo. Nors byla dar nesibaigė, tačiau Napster jau patyrė nemažą smūgį - JAV apeliacinis teismas įsakė nutraukti pasikeitimą autoriniais kūriniais. Dabar Napster bando sugalvoti, kaip imti mokestį už savo paslaugas ir mokėti muzikos autoriams priklausomą atlyginimą.
Bet P2P piratai nelinkę pasiduoti. Napster sėkmė paskatino ir kitus pasimokyti iš šios kompanijos klaidų.
Firma Nullsoft sukūrė vieną tokių sistemų, t.y. Gnutella" programa. Kai 2000 m. kovo mėnesį programą parodė tinkle, ji iš jo buvo pašalinta tą pačią dieną, spaudžiant Nullsoft motininei kompanijai America Online, tuo metu vedusiai derybas dėl susijungimo su muzikos įrašų ir žiniasklaidos priemonių magnatu Time Warner. Bet džinas jau buvo paleistas iš butelio. Entuziastingi hakeriai nusikopijavo Nullsoft kodą ir panaudojo jį kurdami savo versijas. Po poros savaičių tinkle egzistavo kelios skirtingos, bet viena su kita suderinamos programos Gnutella" versijos. Taigi, atsirado Gnutella" vartotojų bendruomenė.
Skirtingai nei Napster, Gnutella" neturi jokio centrinio serverio. Niekas neregistruoja vartotojų ir niekas nesudarinėja apsikeitinėjamų tarpusavyje failų sąrašų. Kiekvienas gali parašyti programą, reikalingą prisijungimui prie tinklo, o dauguma iš to, kas jau parašyta, yra atvira kiekvienam, todėl galima savais patobulinimais papildyti programas. Dabar laisvai galima gauti per tuziną įvairių versijų, vadinamų Gnotella", Newtella", Gnut", LimeWire", ToadNode" ir kitas.
Norint prisijungti prie tinklo, pakanka parsisiųsti iš Interneto vieną iš šių programinių paketų. Šitaip jūsų kompiuteris virs serventu" - serveriu ir klientu tuo pat metu. Kompiuterį pavertus serventu galima jau ieškoti kitų serventų (jų adresai skelbiami daugybėje tinklapių ir čatų") ir susijungti su jais. Visiems sujungimams naudojamas Internetas, o visi kompiuteriai apibūdinami serventų IP adresais. Bet Gnutella" yra ne tas pat, kas WWW. Kompiuteris jungiasi tiesiogiai su jam žinomais serventais, o tie siuntinėja pirmyn atgal pranešimus dar kitiems serventams, kurie elgiasi lygiai taip pat, ir tinklas nuolat plečiasi.
Norint surasti kokį nors konkretų failą, reikia surinkti kelis raktinius žodžius ir pasiųsti juos savo artimiausiems kaimynams. Jie pasitikrina savo kietuosius diskus ir pasisiunčia atgal tai, kas atitinka raktinius žodžius; be to persiunčia užklausą kitiems serventams, kurie visą šį procesą dar pakartoja. Viena užklausa labai greitai gali pasiekti tūkstančius kompiuterių.
Gnutella" leidžia dalintis bet kokio tipo failais: vaizdais, tekstais, programomis ir MP3 muzikos įrašais. Kiekvienas vartotojas pats nusprendžia, kokiais failais jis dalinsis su kitais. Iš vienų kompiuterių kitiems siuntinėjama daugybė piratinės medžiagos, tačiau tinkle nėra jokio vieningo centro, todėl negalima nieko apkaltinti įstatymų pažeidimu.
Nors ir kaip ten bebūtų, jeigu kol kas Gnutella" ir turi problemų, tai jos ne teisinės, o techninės. Dėl teisminių Napster bėdų Gnutella" tinklas sulaukė norinčių apsikeisti failais didelės naujų vartotojų bangos antplūdžio. Kasdien prie šio tinklo prisijungė 50 000 naujų žmonių, dėl ko visų duomenų srautai labai sulėtėjo. Tinklas nesugebėjo sėkmingai veikti didėjant masteliui. Užklausų skaičius augo eksponentiškai, kol pradėjo viršyti standartinio 56K modemo galimybes. Akimirksniu tūkstančiai serventų užsikimšo, o pats tinklas suskilo į tuzinus mažų, nesujungtų tarpusavyje tinklų, nė vienas iš jų neturėjo daugiau kaip 1200 kompiuterių.
Kaip ir dera decentralizuotam tinklui, Gnutella" šią problemą sprendžia decentralizuotai. Kiekviena programuotojų grupė remia vis kitokį sprendimo būdą. Kai kurios grupės išstumia pačius lėčiausius serventus į tinklo pakraščius. Kiti paaukoja ideologinį tyrumą ir atgaivina kliento-serverio modelį, lėtesnius serventus prijungdami prie spartesniųjų. Dar turės paaiškėti, kuris iš šių sprendimo kelių yra geriausias.
Bet teisinės problemos laukia ir Gnutella" tinklų. Tiesa, ši sistema mažiau centralizuota negu Napster, bet tai dar nereiškia, kad neįmanoma surasti kaltininkų. Apie pusė visų Gnutella" siūlomų failų sutelkti vos 1 proc. šio tinklo vartotojų kompiuterių, todėl tas vienas procentas yra labai viliojantis taikinys kiekvienam, nutarusiam pradėti bylinėjimąsi dėl autorinių teisių pažeidimo.
Labiausiai tikėtina, kad tokį bylinėjimąsi pradės RIAA (Amerikos garso įrašų pramonės asociacija). Kol kas mes neįteikėme jokio skundo dėl Gnutella" veiklos, bet taip tęsis neilgai", - sako Frankas Creightonas, RIAA antipiratinio padalinio vadovas. Jis mano, kad tuomet, kai RIAA nutars veikti, jie tikriausiai apkaltins tą aktyvųjį 1 procentą. Nebus sunku nustatyti kas jie tokie, nes Gnutella" serventai žino vienas kito IP adresus. Bet kuris gali sužinoti, kuriam Interneto paslaugų tiekėjui priklauso konkretus IP adresas, o po to pakanka grėsmingo laiško ar skambučio - ir paslaugų tiekėjas pasakys, kam reikia įteikti šaukimą į teismą.
Tačiau egzistuoja P2P tinklas, kuris gali išsisukti nuo teisininkų. Tai Freenet" - radikali nauja sistema, iš pat pradžių kurta tam, kad pavyktų išsaugoti anonimiškumą ir išvengti cenzūros. Jos sukūrėjas Ianas Clarke yra Interneto laisvės šalininkas, manantis, kad virš pasaulinio voratinklio" pakibo cenzūros grėsmė. Jo nuomone, tokia grėsmė labai pavojinga, nes istorija jau žino daugybę pavyzdžių, kaip dėl cenzūros ir propagandos būdavo manipuliuojama žmonėmis, priverčiant juos daryti pačius barbariškiausius dalykus.
Kaip ir Gnutella", Freenet" siųsdama ir gaudama informaciją naudoja Interneto stuburą ir kiekvieną kompiuterį identifikuoja pagal jo IP adresą. Bet ji, skirtingai nei Gnutella", ištrina paskui save visus pėdsakus, kur link keliavo ta informacija.
Prisijungimas prie Freenet" yra panašus į įsijungimą į Gnutella" tinklą. Pradžioje reikia iš tinklo parsisiųsdinti tam tikrą programinę įrangą, po to sujungti su kitais Freenet" kompiuteriais, ir jūsų kompiuteris taps Freenet" mazgu. Freenet" sudaro tūkstančiai tokių mazgų, kurių kiekviename galima rasti failus. Įdėtas į Freenet" failas - sakykime, MP3 įrašas - užkoduojamas ir nukopijuojamas dar keliuose kituose mazguose. Kiekvienas mazgas žino, kokie dokumentai saugomi jame ir dar keliuose kituose mazguose. Kaimyniniai mazgai reguliariai kontaktuoja atnaujindami informaciją apie juose atsiradusius naujus dokumentus. Bet nė vienas mazgas nežino, kas darosi plačiau bei kokia nedidelė yra viso tinklo dalis.
Kaip iš tokios sistemos reikia pasiimti informaciją? Clarke aiškinimu, veikiama panašiai, kaip orientuodavosi žmonės iki išrandant žemėlapius. Pajudėjusi grupė keliautojų pradžioje galėjo žinoti tik tiek, kad jiems reikia traukti į šiaurę. Bet artinantis prie tikslo informacija, gaunama iš pakeliui sutinkamų žmonių, darėsi vis detalesnė, kol galiausiai grupė sutiko žmogų, kuris galėjo pasakyti viską, ko reikia: Taigi ponas, kurio jūs ieškote, gyvena už kampo, antra troba dešinėje pusėje".
Prieš pradėdami ieškoti ko nors Freenete", jūs turite sužinoti ieškomojo dokumento pavadinimą. Kaip vartotojai tą darys, iki šiol ne visiškai aišku. Aišku tik tiek, kad į Freenetą" galima įdėti sąrašą, nors neaišku, kaip tą sąrašą ieškoti. Kita idėja - paskelbti sąrašą WWW, bet dėl šito prikibtų teisininkai. Taigi, kiekvienas dokumentas turi asmeninį skaičiais išreikštą raktą, kuris kriptografiškai susijęs su ieškomo dokumento pavadinimu.
Sakykime, kad jums žinoma, jog tas raktas yra 123 (aišku, realūs raktai yra kur kas sudėtingesni). Kiekvienas mazgas, tarp jų ir jūsų, žino, kokius dokumentus saugo raktas ir keli yra kaimyniniai mazgai. Jūsų kompiuteris pasitikrins, ar dokumento 123 nėra pačiame jame. Jeigu ne, susiriš su mazgu, kuriame yra dokumentas su artimiausiu ieškomojo dokumento raktu - galbūt 135. Šis mazgas irgi gali nežinoti, kur yra 123, bet jis žino mazgą, kuriame yra dokumentas 119, taigi jis persiųs jūsų užklausą būtent ten. Užklausą kaskart toliau persiuntus, vis labiau priartėjate prie jums reikalingo dokumento. Kai jis aptinkamas, galų gale siunčiamas atgal ta pačia grandinėle, kuria atkeliavo užklausa (žr. pav.). Pakeliui kiekvienas mazgas pasidaro po jo kopiją.
Viso to išdava yra tokia: kuo daugiau užklausų skiriama kuriam nors konkrečiam informacijos gabalui, tuo daugiau tinkle atsiranda jo kopijų ir tuo lengviau jį po to rasti. Tai reiškia, kad nustatyti, iš kur atkeliavo dokumentas, nėra jokių galimybių. Jūs žinosite tik tiek, kad užklausėte jo kaimyniniame mazge, o tas jau iš kažkur jums sugebėjo jį iškrapštyti". Ir atvirkščiai, jeigu jūs gavote failo užklausą, neturėsite jokio supratimo, iš kur ta užklausa atkeliavo.
Šitoks tinklas tikrai atsparus cenzūrai. Jeigu teisėsaugininkai kuriame nors mazge panorės gauti kokį nors dokumentą, jis jiems bus atsiųstas. Areštavus šį konkretų mazgą, jie, žinoma, tą dokumentą ras kompiuterio atmintyje. Bet įrodyti, kad dokumentas buvo kompiuteryje iki jiems jį užklausiant, nebus jokios galimybės. O kadangi dokumentai užšifruoti, mazgo savininkas galės visiškai teisėtai neigti, kad žinojęs, jog jis ten buvo. Negana to, pats dokumento užklausos aktas sukuria dar daugiau jo kopijų, todėl bet kuriuo atveju cenzūra patirs gėdingą pralaimėjimą.
Freenet" sukūrėjai tvirtina, kad jų tinklui negresia tokios pat mastelio problemos kaip Gnutellai", nors jie tikrai nežino, kiek vartotojų naudojasi jų tinklu. Pats tinklas buvo kuriamas taip, kad apie jį būtų atskleista kuo mažiau informacijos. Freenet" programinę įrangą įsimontavo apie 20 000 žmonių. Iš modeliavimo matyti, kad Freenet" dar labiau išsiplėtus jis turėtų nenustoti veikęs.
Ne visi sutinka su Clarke, kad Freenet"visiškai apsaugotas nuo cenzūros. Bet jei Clarke teisus, Freenet" skelbiamas ateities pasaulis visiškai kitoks. Niekas negalės jums sutrukdyti už dyką dėtis į Internetą muzikos įrašų. Galėsite kritikuoti turtinguosius ir galinguosius, nesibaimindami, kad būsite nutildyti ar nubausti. Tiesa, jūs irgi nebegalėsite uždrausti žmonėms kopijuoti jūsų pačių sukurtų kūrinių arba skleisti apie jus įvairių melagysčių. Niekas nebesugebės sustabdyti vaikų pornografijos ar pavogtų branduolinės energetikos paslapčių skelbimo tinkle.
