Naujosios MEMS (mikroelektromechaninės sistemos) technologijos labai paspartino nedidelės (mažiau negu 20 kg) masės kosminių aparatų tobulinimą, bet pritrūko vieno svarbaus komponento - miniatiūrinių reaktyvinių variklių, miniraketų, galinčių vairuoti erdvėlaivį ir prireikus koreguoti jo orbitą. Dabar Johnas Fosteris iš NASA Glenno mokslinio centro, Klivlende, sukūrė mažytę reaktyvinę sistemą, kurioje traukos jėga atsiranda elektronams jonizavus suspaustas ksenono dujas ir joms po to veržiantis laukan per 0,18 mm skersmens skylutes. Elektronus Fosteris išgaudavo įkaitinęs metalinę vielelę; vėliau jie buvo sufokusuojami pasitelkus magnetinį lauką. Atsiradę ksenono jonai būdavo greitinami iki 50 - 200 eV, kol sukurdavo traukos jėgą. Nors visa sistema yra vos 50 mm dydžio, tačiau ji yra labai naši: net 88% kuro virsta jonais. Naujasis kompaktiškas plazmos generatorius taip pat gali būti naudojamas keičiant chemines medžiagų paviršiaus savybes ar gaminant plonuosius sluoksnius.

   Švedų kompanija Tele2 instaliuoja plačiajuosčio ryšio tinklus dvidešimtyje Suomijos miestų. Kompanija stengiasi gauti didžiausią šios rinkos dalį. Pirmoji vietovė, kurios privatiems asmenims pasiūlė bevielio plačiajuosčio ryšio paslaugos, buvo Jyvaskyla. Dar šią vasarą panašių paslaugų sulauks ir Lahti bei Vasa gyventojai. Tele2 skirti radijo dažniai priklauso plačiajuosčiai kreipčiai, todėl duomenys perduodami 2 Mb/s sparta. Ši technologija didžiausią konkurenciją sudaro DSL jungtims.

   Galbūt pirmasis šio popierinio lėktuvėlio skrydis ir nepanašus į technologinę revoliuciją, bet jį paruošę japonų mokslininkai mano, kad jis žymi naujų - lazeriu varomų lėktuvų atsiradimą.

   Tai nėra paprastas popierinis lėktuvėlis "origami". Prie jo uodegos yra pritvirtinta lengva variklio sistema, naudojanti žemės paviršiuje esančio lazerio energiją. Jei ši lazeriniu garinimu vadinama technologija bus atkartota didesniu masteliu, ji, konstruktorių nuomone, galės įgreitinti 10 t sveriantį lėktuvą daugiau nei iki garso greičio. Jie mano, kad šitaip bus galima virš miestų nedideliuose aukščiuose skraidinti ištisas telekomunikacinių platformų eskadriles.

   Lazerio energija į lėktuvą yra perduodama nukreipus jo pluoštelį į prie lėktuvo pritvirtintą metalinę plokštę. Lazerio pluoštelis išgarina metalą, kurio garai sukuria reaktyvinę jėgą, stumiančią lėktuvą pirmyn.

   Idėją 1972 m. pasiūlė Arthuras Kantrowitzas iš Darthmoutho kolegijos (JAV), manydamas, kad tokiu būdu galima keisti palydovų padėtį kosmose. Bet pasirodė, kad ne taip paprasta surasti metalų, sugeriančių pakankamai daug šviesos energijos ir lengvai garuojančių, veikiant tai šviesai.

   Takashi Yabe iš Tokijo technologijos instituto mano suradęs šios problemos sprendimą. Savo popierinį lėktuvėlį jis varo dviejų medžiagų deriniu. Aliuminio "kuras" taikinyje yra padengtas sunkesne skaidria medžiaga. Šiluma, kuri atsiranda lazeriui pataikius į aliuminį, išgarina skaidriąją medžiagą ir sukuria traukiamąją jėgą. Parinkus tinkamą išorinės medžiagos tankį, galima traukos jėgą kurti tūkstantį kartų efektyviau negu tradiciniu lazerinio garinimo būdu.

   Yabe savąjį popierinį lėktuvėlį paleido iššovęs į jį vienintelį lazerio impulsą. Lazeriu varomi lėktuvai, kadangi juose nebus variklio, turėtų būti lengvesni už įprastinius. Be to, jų energijos šaltinis liks žemėje, todėl nereiks į orą kelti kuro atsargų.

   Didelėms lazerinėms skrydžių sistemoms Yabe kaip antrinį kurą siūlo naudoti vandenį, nes jį skrydžio metu galima surinkti atmosferoje. Sukaupus vandenį įvairiose sparnų dalyse, skridimo kryptis galima keisti lazeriu apšviečiant skirtingas sparno vietas.

   Analitikų firma "ARC Group" prognozuoja, kad 2002 m. padidės parduotų mobiliųjų telefonų skaičius. Praėjusiais metais buvo parduota 385 mln. "ARC Group" tikisi, kad šiemet rinkos apyvarta sudarys 430 mln. telefonų. Tikimasi, kad vėliau šių telefonų bus parduota vis daugiau, ir 2007 m. turėtų būti parduota net 880 mln. vienetų.

   2,5G kartos telefonų daugėja, taip pat pastebimas ženklus telefonų, turinčių Bluetooth ir Java funkcijas, skaičiaus didėjimas. Būtent šios dvi technologijos pagerins aparatų personifikavimą bei geresnes interaktyvios veiklos galimybes. Šios savybės bei spalviniai displėjai bus pagrindiniai bruožai, skirsiantys naujus mobiliuosius telefonus nuo šiandien naudojamų telefonų.

   Prieš 20 metų be ženklo dingęs ryšio palydovas grįžo iš nebūties ir savo šeimininkams sukėlė eilę nelauktų techninių ir teisinių problemų.

   Liepos pradžioje palydovų ieškotojas Patas Gowenas skenuodamas iš kosmoso sklindančius radijo signalus užregistravo trumpai trukusį "Oscar-7"palydovo signalą. Šis kosminis zondas dingo praėjus vos šešeriems metams po jo paleidimo (1974 metais), kai iš palydovo akumuliatoriaus ištekėjęs elektrolitas užtrumpino jo saulės baterijas. Zondas turėjo būti telekomunikaciniu palydovu, skirtu radijo mėgėjams, ir turėjo nepailsdamas siųsti visai planetai balso ir Morzės abėcėlės signalus.

   Vos tik palydovui atgijus jo signalai vėl išnyko. Atrodo, kad palydovas - vaiduoklis signalus siuntė tik su pertrūkiais.

   "Nežinau ką ir besakyti", - sako Janas Kingas, kadaise buvęs "Oscar-7" projekto direktoriumi, dabar valąs dulkes nuo 27 metų senumo aplankų su palydovo kodais. "Šis veteranas ,rodos, grįžo atgal tik trumpam."

   Gowenas priklauso tarptautinei palydovų mėgėjų bendrijai AMSAT, kurios nariai patvirtino jo atradimą. AMSAT bendrijos nariai mano, kad akumuliatoriui visiškai išdžiūvus elektroninius prietaisus tiesiogiai maitina saulės baterijos. Taip paaiškinama ir ta aplinkybė, kai palydovas, rodos, veikia sporadiškai jo 1460 km nuo Žemės paviršiaus esančiai orbitai patekus į saulės apšviestą zoną.

   Keista, bet trumpais savo aktyvumo periodais "Oscar-7" veikė nepriekaištingai, išskyrus tai, kad jis neveikė tamsoje; visas jo funkcijas atlikdavo palydovas. Tas palydovas neturėjo apsaugos nuo radiacijos priemonių, bet ištvėrė 27 metus, nors buvo numatytas tik 7 metams.

   Savo laiku "Oscar-7" buvo septintas mėgėjiškas amerikiečių palydovas; jo paleidimas kainavo 38 000 dolerių.

   Per laiką, praėjusį nuo šio palydovo paleidimo, kai kurios valstybės pakeitė skirtus radijo mėgėjams dažnius. Net pusė "Oscar-7" naudojamų dažnių dabar yra nelegalūs, todėl jo savininkai bando perprogramuoti palydovo elektroniką.

   Pateikus naujus duomenis, liudijančius, kad nedidelis mikrobangų lygis gali daryti įtaką ląstelėms, kilo nauja susirūpinimo mobiliųjų telefonų poveikiu sveikatai banga. Atrasta papildomų įrodymų, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė sąlygoja galvos skausmus, nuovargį ir netgi navikų augimą.

   Dariusz Leszczynski iš Helsinkio Branduolinės saugos tarnybos nustatė, kad valandos trukmės mobiliųjų telefonų spinduliuotės dozė veikia daugelį atskiroje kultūroje auginamų žmogaus ląstelėse esančių baltymų, o pačias ląsteles priverčia susitraukti.

   Leszczynski sako, kad telefonai netiesiogiai gali kenkti sveikatai, o atsiradę pokyčiai gali paveikti barjerą tarp kraujo ir smegenų, saugantį smegenų ląsteles nuo toksinų ir infekcijos. Dėl jų taip pat gali pasikeisti ląstelių sugebėjimas susinaikinti, kai jos yra pažeistos (apoptozės procesas). Nors dėl to neatsiras nei navikų, nei mutacija, tačiau tikimybė jiems atsirasti gali padidėti.

   Prieš dvejus metus buvęs vyriausiasis britų ekspertas Williamas Stewartas vadovavo vyriausybinei komisijai, tyrusiai mobiliųjų telefonų įtaką sveikatai. Nors tiesioginio poveikio sveikatai įrodyti nepavyko, bet buvo pasiūlyta imtis visų atsargumo priemonių, kol bus gauta papildomų įrodymų.

   Lesczcynskio rezultatai pirmą kartą parodė, kad mobiliųjų telefonų spinduliuotė gali veikti žmogaus ląsteles jų nekaitindama. Iki šiol tokie neterminiai reiškiniai buvo stebimi tiktai nematoduose. Bet tos nematodų studijos, atliktos Davido Pomerai iš Notingemo universiteto, irgi neįrodė, kad gali būti koks nors pavojus sveikatai.

   Lesczcynskis nustatė, kad spinduliuotė veikia šimtus baltymų, bet daugiausiai dėmesio jis skyrė atradimui, kad ši spinduliuotė aktyvuoja vieno iš baltymų, vadinamo HSP27, gamybą. Šis baltymas garsus tuo, jog blokuoja kitus baltymus, dalyvaujančius apoptozėje. Taip pat yra manoma, kad HSP27 padeda reguliuoti kraujo - smegenų barjero pralaidumą. Baltymas veikia skaidulas, palaikančias ląstelių, sudarančių smegenų kraujagyslių sieneles, formą. Panaudojęs fluorescuojančius dažus, Lesczcynskis parodė, kaip apspinduliavus mikrobangomis tos skaidulos išties pasikeičia.

   Jeigu kraujo - smegenų barjero ląstelės išties susitraukia, į smegenis gali patekti nepageidaujamų molekulių, kurių netgi trumpas poveikis gali turėti ilgalaikių pasekmių.

   Amerikiečių saugos ekspertas perspėja, kad teroristai, turintys kiek modifikuotas beveik visų buitinės elektronikos prietaisų versijas, gali sukelti oro lainerių katastrofas. Jis sako, kad iki lėktuvuose įrengiant specialias apsaugos sistemas, keleiviams reiktų uždrausti įsinešti su savimi į saloną bet kokius elektronikos prietaisus.

   Chetas Uberis dirba technologijų ekspertu Nebraskos valstijoje esančioje firmoje Security Postures. Jis yra įsitikinęs, kad tokius prietaisus kaip radijo aparatai, garso ar kompaktinių plokštelių grotuvai, PDA ir nešiojamus kompiuterius galima nesunkiai ir nepastebimai pakeisti ir jie galės skleisti signalus, kurių sąveika su lėktuvo valdymo sistemomis turės katastrofiškų pasekmių.

   Jau kuris laikas buvo žinoma, kad mobilieji telefonai ar nešiojamieji kompiuteriai gali sukelti panašią, nors ir gana silpną sąveiką. Nežiūrint to, iki šiol jokia oro linijų kompanija dar nepasirūpino šios potencialiai pavojingos spinduliuotės šaltinių paieška skrendančiuose lėktuvuose. Jos paprasčiausiai pasitiki tuo, jog kritiškais skrydžio momentais, pavyzdžiui, lėktuvui kylant ar leidžiantis keleiviai patys išjungs savąją elektroninę įrangą. Uberis mano, kad dabar išaugusios teroristų grėsmės akivaizdoje reiktų rimtai pasvarstyti galimybę, jog kas nors galėtų siekti specialiai sutrikdyti lėktuvo sistemų darbą.

   Kol kas pilotai neturi jokios galimybės atskirti, ar jų lėktuvo elektronika sutriko dėl aparatūros defekto, ar dėl to, kad kuris nors keleivis įsijungė savąjį prietaisą. Keleivių turimi elektronikos prietaisai gali pamaišyti lėktuvo navigacijos sistemai, reguliuojančiai sklendimo kampą ir padedančiai lakūnams švelniai nutupdyti orlaivį. Net ir patyręs elektronikos inžinierius nesugebės bagažo patikrinimo metu atskirti nekaltai atrodantį prietaisą nuo specialiai modifikuoto elektronikos įrenginio.

   1996 m. JAV Federalinė aviacijos administracija (FAA) įgaliojo kompaniją MegaWave sukurti sistemas, aptinkančias keleivių salone lėktuvo elektronikai trukdančius signalus. MegaWave sukūrė prietaisą, leidžiantį plačiame dažnių diapazone skenuoti visus keleivių salone sklindančius radijo signalus. Tuos signalus surinkdavo virš kiekvieno keleivio krėslo įmontuoti specialūs jutikliai. Lėktuvo, kuriame tokia sistema yra įrengta, įgula gali operatyviai nustatyti, kurioje salono vietoje yra pavojingų signalų šaltinis.

   Bet, po to, kai buvo sukurtas sistemos prototipas, FAA pranešė MegaWave toliau šio darbo nebefinansuosianti. MegaWave atstovas mano, kad projektas buvo nutrauktas, nes iki šiol nebuvo nei vieno komercinių skrydžių metu įvykusio incidento, kurį būtų galima vienaip ar kitaip susieti su trikdžiais, skleidžiamais keleivių turimų elektronikos prietaisų.

   Uberis sako, kad FAA komercija pasirodė besanti svarbesnė nei sauga. Didelę įtaką turėjo ir intensyvi nešiojamuosius kompiuterius gaminančių kompanijų lobistinė veikla. Nepaisant to, jis mano, kad į komercinį skrydį atliekančio lėktuvo saloną turi būti neleidžiama įsinešti jokių elektronikos prietaisų.

   JAV Karinių oro pajėgų atliktas tyrimas rodo, kad nebeveikiantys globaliosios pozicionavimo sistemos (GPS) palydovai, perkelti į specialias orbitas – kapines, vis dar gali susidurti su funkcionuojančiais kosminiais aparatais. Kosminis laužas kelia grėsmę ir GPS sistemai, ir kitiems žemosiose orbitose ir geostacionarioje orbitoje skriejantiems palydovams.

   Inžinieriai tvirtina, kad mirusių ir aktyvių GPS palydovų susidūrimo tikimybė visą laiką auga. Paslaugoms gali pakenkti ne tik pats susidūrimas; už kelių šimtų metrų nuo aktyvaus palydovo atsidūręs kosminio metalo laužo gabalas gali sutrikdyti jo siųstuvų darbą.

   Problemą sukelia ilgalaikė saulės ir mėnulio įtaka. Kuomet vieno iš GPS palydovų kuro atsargos baigia sekti, jis yra nustumiamas į „atsikratymo“ orbitą, kuri yra apie 500 km aukščiau tos vietos, kur, 14 000 km nuo Žemės paviršiaus skrieja 24 aktyvūs GPS sistemos palydovai. Kurį laiką jų padėtis lieka stabili, bet ilgainiui saulė ir mėnulio trauka ją pradeda keisti ir orbita darosi vis labiau eliptiška.

   Šiuo metu atsikratymo orbitose yra 16 senų GPS palydovų; kasmet prie jų prisideda po du kitus palydovus. Situacija dar pablogės, kai bus pradėti kelti į orbitą kitos kartos palydovai. Jiems reikės papildomos raketos pakopos, kuri irgi bus paliekama atsikratymo orbitoje.

   Išeitį iš šios padėties nėra lengva rasti. Siūloma, pavyzdžiui, palikti panaudotuose palydovuose šiek tiek kuro, kuris leistų jiems koreguoti orbitą ir po palydovo „nurašymo“. Tačiau senesniems palydovams tokia išeitis netinka, nes visas jų kuras, vengiant galimo sprogimo, buvo išpiltas tik pakėlus palydovą į atsikratymo orbitą.