Daugiau kaip pusė JAV elektronikos atliekų atsiduria tokiose Azijos šalyse kaip Kinijoje, Pakistane ar Indijoje. Tokius duomenis savo ataskaitoje paskelbė agentūra "Basel Action Networks" (BAN). Ataskaita vadinama "Žalos eksportas - aukštųjų technologijų šiukšlynas Azijoje". Tyrimas parodė, kad šiose šalyse tūkstančiai mažai apmokamų darbininkų, tikrąja ta žodžio prasme plaktukais daužo kompiuterius. Atliekos nėra kaupiamos ir saugomos, todėl pavojingos medžiagos netrukdomos patenka į gruntinius vandenis. Vadinamąją Bazelio konvenciją, reguliuojančią nuodingųjų medžiagų laikymą, iki šiol pasirašė 134 šalys, tačiau tarp jų nėra JAV. Šveicarija Bazelio konvenciją ratifikavo 1990 m., Kinija, Švedija, Olandija, Austrija ir Japonija - 1993 m., Danija - 1994 m., o Vokietija - 1995 m.

   Balandžio mėnesį kažkur kažkas buvo istorinio įvykio liudininkas. Tas žmogus, pasak kompiuterių konsultacinės firmos Gartner Dataquest, nusipirko milijardinį asmeninį kompiuterį.

   Kompiuterių pramonei iki šio momento prireikė 25 metų. Firma mano, kad kitas milijardas kompiuterių turėtų atsirasti apie 2008 metus. Svarbu, kad asmeniniai kompiuteriai būtų pakankamai pigūs ir juos galėtų įpirkti vartotojai iš iki šiol mažai kompiuterių turinčių Kinijos, Lotynų Amerikos ir Rytų Europos rinkų.

   Ben-Guriono universiteto (Izraelis) mosklininkai sukūrė technologiją, leidžiančią parastoje paso nuotraukoje paslėpti papiliarinių linijų atspaudą. Josephas Rosenas su bendradarbiais sukūrė algoritmą, informaciją apie piršto atspaudus arba apie parašą paverčiantį skaitmenine seka. Šie skaičiai yra naudojami užkoduojant įvairių spalvų pasiskirstymą fotografijoje, todėl nuotraukoje paslėptas piršto atspaudas ar žmogaus parašas plika akimi nesimato. Tiktai nuskenavus nuotrauką ir kompiuteriu apdorojus gautus duomenis galima pamatyti nuotraukoje paslėptus elementus. Pasą su tokia nuotrauka galima siųsti faksu arba kopijuoti. Slaptieji duomenys neišnyks. Pasieniečiams tereikės specialaus algoritmo, leidžiančio perskaityti informaciją.

   Netrukus bandančius įsiskverbti į Amerikos ambasadas teroristus, sustabdys trimačiai skeneriai, matantys per rūbus ir aptinkantys bet kokius paslėptus ginklus, netgi jeigu jie pagaminti ir iš nemetalo. Skenerius taip pat bus galima naudoti apieškant kalinius laisvės atėmimo vietose ir oro uostuose gaudant narkotikų kontrabandininkus.

   Skenerį sukūrę Nacionalinės laboratorijos, esančios Ričmondo mieste Vašingtono valstijoje, mokslininkai pradžioje tikėjosi jį naudoti oro uostuose vietoj Rentgeno spindulių skenerių ir metalo detektorių. Nors jo sunaudojama milimetrinio bangų ilgio diapazono spinduliuotė ir nekelia tokios grėsmės sveikatai kaip jonizuojantys Rentgeno spinduliai, tačiau skenerio buvo atsisakyta dėl sukuriamų labai atvirų vaizdų - baiminantis, jog lėktuvų keleiviai gali protestuoti, kad apsaugininkai apžiūrinėja juos nuogus.

   Taigi, nepaisant augančio susirūpinimo oro uostų sauga, skeneriai pirmiausia bus taikomi ne juose. Labiau tikėtina, kad jie bus naudojami ambasadose, kurių apsauga jau ir dabar apčiupinėja lankytojus ieškodama paslėptų ginklų, ir kalėjimuose, kur tokios apieškos irgi yra dažnos.

   Trimatis kūnų Holo skeneris, (taip šis prietaisas yra vadinamas), naudoja du "milimetrinio diapazono" spinduliuotės šaltinius sukurdamas trimačius vaizdus. Maždaug 1 cm ilgio elektromagnetinės bangos praeina pro rūbus, bet atsispindi nuo mėsos ir bet kokių kitų daiktų - nuo rašiklių iki peilių ar plastikinių sprogmenų. Atspindžius registruoja sensorių matrica, kurios rezultatus vėliau analizuoja kompiuteris su trimačių vaizdų sudarymo programa. Žmonės įžengia į skenerį, stabteli ten porą sekundžių, o po to jiems arba leidžiama judėti toliau, arba ne.

   Liepos mėnesį Kalifornijoje įkurta nauja kompanija SafeView, kuri įdiegs naująją technologiją. Visas naujųjų gaminių komercializavimo procesas turėtų baigtis kitais metais.

   Skenerio sukūrėjai, kad nepažeistų žmogaus orumo, sukūrė specialią vaizdų apdorojimo programą. Jos išskiria svarbiausius vaizdus, pavyzdžiui, ginklų siluetus ir uždeda juos ant bendro belyčio manekeno vaizdo. Beje, svarbiausias šiuo požiūriu yra viešosios nuomonės pokytis, įvykęs po praėjusių metų rugsėjo mėnesį įvykusio Pasaulinio prekybos centro užpuolimo.

   Pradžioje trimatis skeneris kainuos apie 100 000 dolerių, maždaug dukart brangiau už oro uostų rentgeno skenerius. Nors šiuo metu jau yra kuriami rentgeniniai prietaisai, galintys aptikti objektus iš plastiko, bet milimetrinių bangų skenerio skyra bus žymiai geresnė, be to, šie prietaisai bus daug didesnės spartos. Svarbi yra ir ta aplinkybė, jog jie sukuria trimačius vaizdus, kurie leidžia geriau apžiūrėti visas įtarimą keliančias vietas.

   Švedijos elektronikos taryba specialiai studijavo, kaip dirba Taivanio elektronikos pramonė. Vienas iš tos tarybos narių, Bo Wikstroemas iš XLNC Konsult AB, savaitraštyje "Elektronik i Norden" bando reziumuoti savo įspūdžius. Manome, kad jo išvados lietuviams gali būti netgi labiau pamokančios negu švedams.

   Ši nedidelė šalis pagamina 50-90 procentų visų kompiuterių komponentų ir nešiojamųjų kompiuterių. Visai tikėtina, kad artimiausiu metu ji perims didesniąją dalį pasaulyje gaminamų mobiliųjų telefonų. Atlyginimai Taivanyje maždaug tokie patys kaip ir Švedijoje, o jų gamybos technologijos nedaug efektyvesnės. Tiesa, ten yra labai išvystytas automatizavimo, tačiau ir jis nesiekia Švedijos pramonės automatizavimo lygio.

   Taigi, kodėl Taivanio kompanija gali pagaminti telefoną 20-40 proc. pigesnį už švediškąjį, geresnės kokybės ir universalesnį?

   Be abejo, visa tai yra dėl keleto priežasčių, bet svarbiausia yra ta, kuri apsprendžia skirtumą tarp oro linijų SAS ir "Ryan Air". Kaip "Ryan Air" sugeba skraidinti keleivius beveik už dyką ir dar užsidirbti pinigų? SAS savo ruožtu reikalauja už skrydžius bajoriško užmokesčio, bet patiria vien nuostolius. "Ryan Air" (airių aviakompanija), be to, dažniau perka naujų lėktuvų ir, kaip kai kas tikina, moka savo darbuotojams didesnius atlyginimus.

   Savaime aišku, kad pagrindinis skirtumas priklauso nuo to, kokia yra kompanijos vadyba ir kokia yra joje vyraujanti darbo kultūra ir požiūris į savąjį verslą. "Ryan Air" nuosekliai didina savo veiklos efektyvumą ir mažina rizikos laipsnį. SAS aiškina, kad svarbiausia yra parduoti daugiau produktų, tačiau keleiviai tikriausiai jau nelabai benori mokėti 3000 kronų už sausą davinį ir stiklinę vyno.

   Iš tikrųjų, norint pereiti prie gamybos didelėmis serijomis, reikia ją automatizuoti tada, kai tik tai pasirodo esant ekonomiškai naudinga. Tai, kas mus šiuo klausimu sudomino, yra riba, nuo kurios yra pradedamas procesų automatizavimas. Ar būtina automatizuoti viską?

   Mes konstatavome, kad Taivanyje automatizavimas nėra toks viską aprėpiantis, kokį jį bandoma įgyvendinti Švedijoje, nors, pakartosime, darbo užmokesčiai abiejose šalyse yra beveik vienodi.

   Ar mes nesame pernelyg technokratiški?

   Po pokalbių su savo pašnekovais Taivanyje mes suvokėme, kad jie kur kas giliau suvokia, kur yra automatizavimo ribos. Jie žiūri ne vien į tiesioginį poveikį gamybos efektyvumui, bet pagrindinį dėmesį kreipia į naujai įsisavinamų produktų gamybos procesų stabilumą. Svarbiausioji sąvoka čia visuomet yra rizikos vadyba. Jie nepaleidžia iš rankų visiškai automatizuotų gamyklų, kurios po to paskęsta savo pačios pagamintame broke.

   Pradžioje atkreipsime dėmesį į tai, kad jų požiūris į gamybos paleidimą yra gerokai grubesnis. Jeigu įtariama, kad kuris nors gamybos etapas yra nepakankamai stabilus, pabandoma problemą aptarti ir ją išspręsti dar iki pradedant gamybinį procesą. Suprantama, kad visa gamybos sistema reikalauja nuolatinės žmonių priežiūros. Jų manymu, aktyvūs darbuotojai visada geriau nei pasyvūs. Todėl ir gamyba yra planuojama taip, lyg joje būtų pakankamai daug aktyvių prižiūrinčių žmonių. Jie dalinai atsako už rankomis atliekamas operacijas ir už įrangos priežiūrą. Kai žmonės įgauna pakankamai patirties ir gali tvirtinti, kad ši gamybos procesų pakopa yra stabili, žengiamas kitas automatizavimo žingsnis.

   Taivaniečių požiūris į viską yra pragmatiškas, tačiau visiškai kitoks nei Švedijoje. Mano nuomone, tai yra labai svarbu dirbant su dažnai besikeičiamais įrenginiais. Šiuo atveju iškart automatizuoti visus gamybos procesus yra perdaug sudėtinga.

   Mūsų požiūris į šiuos dalykus yra dvinaris. "Ar tai yra teisinga, ar ne?" - tai yra pasaulio liuteroniškuose kraštuose dažniausiai pateikiamas klausimas. Mano nuomone, norint, kad Švedijoje atsirastų tarptautiniu mastu sugebanti konkuruoti elektronikos įmonė, būtina sukurti savąjį "Ryan Production". Tik klausimas, ar mes turėsime tam pakankamai kompetencijos ir pakankamai kultūros.

   Vaizdo įrašų pramonė, nepatenkinta tuo, kad pasirodė iškart penki naujų įrašomų DVD diskų formatai, nutarė dar labiau sugluminti tuos, kurie laukia šios naujos įrašymo technologijos pasirodymo.

   Kitais metais turėtų pasirodyti pirmieji įrašomi DVD grotuvai, naudojantys mėlynuosius lazerius. Jie leis pasiekti kur kas didesnę nei dabartinių diskų atminties talpą.

   Bet rugsėjo pradžioje paskelbta naujiena reiškia, kad parduotuvėse galėsime rasti dviejų rūšių mėlynųjų lazerių diskus. Vienam jų tiks grotuvas, kuriuo bus galima sukti ir šiandien esančius DVD, o kitam - ne.

   Dabartiniuose DVD grotuvuose yra naudojami raudonieji lazeriniai diodai, įrašantys po 4,7 gigabaito duomenų kiekvienoje plokštelėje. Vasario mėnesį kelios tarptautinės korporacijos, tame tarpe Panasonic bei Sony, sutarė dėl naujojo DVD formato, pavadinto Blu-Ray. Jis leis įrašyti 27 gigabaitus: to pakaks 13 valandų trukmės vaizdo įrašams. Tačiau Blu-Ray grotuvai netiks dabartiniams DVD, kuriems yra reikalinga kitokia optika.

   Rugsėjo pradžioje Toshiba ir NEC pranešė sukūrę konkuruojančią mėlynųjų lazerių sistemą, dar neturinčią skambaus vardo, kuri leis įrašyti 20 gigabaitų ir groti senuosius DVD. Jos lazeriniai diskai bus kitokie nei Blu-Ray, todėl parduotuvėms teks sandėliuoti ir vienus, ir kitus. Galbūt konkurentams dar pavyks susitarti tarpusavyje, bet dėl to niekas negali būti tikras.

   Mažytes dušo galvutes galima naudoti apipurškiant kompiuterių lustus vandeniu norint apsaugoti juos nuo perkaitimo. Nors tai skamba gana beprotiškai, lustams mažėjant ir tampant vis galingesniems, toks aušinimo būdas gali pasirodyti esąs gyvybiškai svarbus.

   Iš šiandien pagamintų lustų vieno kvadratinio centimetro išsiskiria dešimt kartų daugiau šilumos nei prieš 10 metų. Dar po trejų metų iš lusto išsiskirianti galia gali šoktelėti nuo 70 W/cm² iki 120 W/cm², todėl lustus kuriantys inžinieriai gerokai prakaituoja, stengdamiesi išspręsti šilumos nuvedimo problemas. Kompiuteriuose jau yra ventiliatoriai, o patys lustai dabar apaugę labai plonais metaliniais pelekais, spinduliuojančiais šilumą į aplinkinį orą. Paskutinis triukas - tai sluoksnis su plonyčiais vario vamzdeliais su vandeniu, efektyviai pašalinantis luste atsirandančią šilumą. Lustai kaista labai greitai, tad ir šis triukas ilgainiui nebegalės padėti.

   Chandrakantas Patelis iš Hewlett Packard laboratorijos Palo Alto mieste, Kalifornijoje, ir jo grupė nutarė elgtis kitaip: ataušinti iš tikro karštą lustą, apliejant jį vandeniu. Visa tai panašu į tai, kaip tykštelėjus vandeniui ant įkaitusio lygintuvo: jis šnypšteli ir virsta garais. "Šitaip galima iš kiekvieno paviršiaus kvadratinio centimetro nesunkiai nuvesti po 200 W šilumos", sako Patelis.

   Patelis patikrino savąją idėją pasitelkęs rašalinio spausdintuvo galvutę, kurioje buvo 512 atskirų purkštukų. Rašalas buvo pakeistas vandeniu, o pati galvutė pritvirtinta virš įkaitintos metalinės plokštelės. Aišku, purškiant vandenį plokštelė aušo, bet dar svarbiau yra tai, kad mokslininkai aptiko galį nevienodai aušinti skirtingas jos dalis.

   Patelis sako, kad toks valdomas aušinimas yra labai svarbus. Atminties tiek šaldyti kiek procesoriaus nereikia, o purškiant vienodomis čiurkšlėmis ant visų lusto dalių vienos dalys užliejamos, o kitos išlieka sausos.

   Patelis sukūrė vandens nepraleidžiantį lustui korpusą ir prie jo pritvirtinamą dėžutę (žr. pav.). Vandens garai kyla aukštyn ir susikondensavę patenka atgal į rezervuarą. Todėl šioje sistemoje nereikalingas joks siurblys. Patelis yra įsitikinęs, kad sistemoje vietoj vandens galima naudoti fluoro ir anglies freoninius junginius. Šie skysčiai yra nelaidūs elektrai, todėl galima juos purkšti tiesiai ant neapsaugoto silicio lusto, Bet vanduo aušina lustus vis tik 60 proc. efektyviau.

   Daugeliui mūsų televizijos signalo trukdžiai tereiškia laikas nuo laiko blykstelėjusį televizoriaus ekraną. Bet JAV Karinėms oro pajėgoms jie gali kainuoti milijardus dolerių. Taip yra dėl to, kad šių pajėgų flagmanus - radarų nepastebimus bombonešius "Stealth" netrukus bus galima aptikti naudojant paprasčiausius televizijos imtuvus.

   Anot karinio žurnalo "Jane's Defence Weekly", JAV bombonešių B-2 (Stealth) radarų sistemos gali sąveikoti su šio dešimtmečio pabaigoje planuojamomis įdiegti naujomis palydovinio ryšio paslaugomis. Bombonešio spinduliuojami signalai yra tokie galingi, kad jie netgi gali sudeginti civilinius elektronikos prietaisus.

   Problema susiveda į "Ku- juostos" dažnius, kurie tęsiasi nuo 12 iki 18 GHz. Iki šiol ryšių ir televizijos palydovai spinduliavo į Žemę signalus, kurių dažniai buvo tarp 10 ir 13 GHz, aukštesniuosius dažnius palikdami radarams. Todėl pirmieji "Stealth" bombonešiai, atsiradę devintojo dešimtmečio pradžioje, radarams naudojo neužimtus Ku-juostos dažnius.

   Bet vis augantis ryšių ir televizijos palydovų skaičius sparčiai ryja paskutinius laisvus dažnius jų ruože nuo 10 iki 13 GHz, todėl Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU) pradėjo skirstyti ir aukštesniąją Ku-juostos dalį.

   Dėl suprantamų priežasčių Pentagonas nėra nusiteikęs pasakyti, kuriuos Ku-juostos dažnius jis naudoja. Tačiau jam teko pripažinti, kad po 2007 metų "Stealth" bombonešių siųstuvų ir naujų palydovinio ryšio paslaugų interesai gali pradėti kirstis tarpusavyje. Lėktuvams nebepavyktų priskristi prie taikinio vogčiomis (angl. "stealthy").

   Kariškiai gali rinktis iš dviejų alternatyvų. Galima pakeisti radaro naudojamą dažnį rizikuojant prarasti jo tikslumą arba lėktuvų radarų antenas padaryti valdomas ir skrendant nukreipti jas į šalį nuo tankiau gyvenamų vietovių. Žurnalo nuomone, bet kuris pasirinkimas reikš dešimties metų trukmės įdiegimo darbus ir kainuos ne mažiau vieno milijardo dolerių.

   Sukurta nanometrinių matmenų, nemagnetinė informacijos nuskaitymo galvutė veikianti pagal ekstraordinarios magnetovaržos (EMR - Extraordinary MagnetoResistance) reiškinį. Dabartiniai magnetiniai atminties įtaisai leidžia viename įrašo terpės kvadratiniame colyje sutalpinti 15 gigabaitų informacijos. Toks rezultatas pasiekiamas, kai nuskaitymo galvutės pagamintos iš sluoksninio magnetinių metalų darinio, kuriame pasireiškia arba milžiniška magnetovarža (GMR - Giant MagnetoResistance), arba tunelinė magnetovarža (TMR - Tunneling MagnetoResistance), leidžiančios paversti mažyčių magnetinių domenų lauko orientaciją (aukštyn-žemyn) elektrinės varžos pokyčiais. Abu šie reiškiniai pasireiškia elektronų sukiniu, todėl jiems labai didelį poveikį daro magnetiniai triukšmai. EMR efektui yra svarbūs elektronų orbitų laisvės laipsniai; magnetinis laukas atlenkia srovę tolyn nuo laidaus prie puslaidininkio prijungto šunto, šitaip padidindamas komponento varžą.

   Stuarto Solino iš NEC mokslinio centro Princetone vadovaujama grupė mezoskopišką nuskaitymo galvutę pagamino iš nemagnetinės medžiagos - silicio, legiruoto indžio stibidu (žr. elektroniniu mikroskopu padarytą nuotrauką), pasireiškiančiu EMR efektu. Anot Solino, GMR ir TMR galvutės dėl triukšmų negalės pasiekti didesnio kaip 150 GB kvadratiniame colyje įrašomos informacijos tankio, o EMR gali pasiekti 1 TB/in² ir yra pakankamai spartaus efektyvumo. Bandomąjį 116 TB/in² prietaisą mokslininkai pagamino naudodamiesi daugiapakopių elektronų litografijos procesais, pareikalavusius ypatingo tikslumo. Atskiras darinio detales reikėjo sutapatinti 10 nm tikslumu. Nors šio prietaiso galimybių magnetiniai triukšmai neriboja, jo veikai reikia 10 kartų stipresnių magnetinių laukų, negu jie naudojami dabartinėse technologijose, todėl ta aplinkybė kol kas gali rimtai riboti praktinius taikymus.

   Greta jo "Pentium" atrodys lyg skaitytuvai. Tačiau tai nėra karinis superkompiuteris ar kitas milžiniškas skaičių graužikas. Šis kompiuteris buvo pakrautas tuomet, kai įvyko Didysis sprogimas, ir jis veikia jau 13 milijardų metų. Taip, tai yra visata.

   Mokslininkai žino, kad kiekviena elementarioji dalelė, tokia kaip elektronas arba fotonas, gali pernešti po vieną informacijos bitą, todėl manipuliuodami tomis dalelėmis jie gali apdoroti informaciją ir atlikti įvairius skaičiavimus. Šiuo metu mokslininkai stengiasi šitokiu būdu sukurti kvantinį kompiuterį. Toks prietaisas turėtų būti žymiai galingesnis už tradicinius kompiuterius. Bet kyla klausimas, kurie kompiuteriai bus galingiausi.

   "Savaime aišku, kad patys galingiausi kompiuteriai bus tie, kuriuose bus panaudotos visos visatoje esančios dalelės", - sako kvantinės kompiuterijos ekspertas iš Massachusetso technologijos instituto Sethas Lloydas. "Manau, jog būtų įdomu suskaičiuoti, kas riboja jų galią".

   Jis pradėjo nuo visų visatoje esančių dalelių skaičiavimo, ir nustatė, kad jose gali būti saugoma apie 10⁹⁰ bitų informacija. Logikos operacijų, atliekamų su šiais bitais, skaičius turėtų būti ribojamas: operacijoms atlikti reikalinga energija, šviesos greitis, nusakantis, kaip greitai gali būti perduodama informacija, ir bėgantis laikas - visatos amžius. Dabar tereikia atlikti keletą aritmetinių operacijų ir pamatysime, kad nuo Didžiojo sprogimo visata galėjo atlikti 10¹²⁰ logikos operacijų.

   Palyginimui, visuose kada nors Žemėje pagamintuose kompiuteriuose galima saugoti apie 10²¹ bitų, o jų atliktų logikos operacijų skaičius tėra mažytė teorinio maksimumo dalis - apie 10³⁰.

   Šioje mintyje yra keistokų filosofinių pasekmių. Jei į visatą žiūrėsime kaip į milžinišką kvantinį kompiuterį, tuomet viskas, kas joje vyksta, tėra tik to kompiuterio atliekamų skaičiavimų dalis. Bet antgamtiško programuotojo tam netgi nereikia. Lloydas mano, kad informacinę įvestį užtikrina atsitiktinės kvantinės fliuktuacijos, "užprogramuojančios" visatą sudėtingų darinių, tokių kaip gyvosios būtybės, atsiradimui.

   Jis visa tai lygina su milijonu beždžionių, atsitiktinai barškinančių skaičius kompiuterių klaviatūrose. Tikimybė, kad šitos beždžionės surinks pirmą milijardą skaitmenų, sudarančių skaičių π, yra be galo maža, bet šansas, kad jos netyčia surinks programą, skaičiuojančią šį skaičių, gerokai didesnė, nes pati ši programa yra palyginti paprasta.