Po kiekvieno technologinio šuolio vyksta visuomenės atsinaujinimas. Per artimiausius dešimtmečius politinis ir pramoninis elitas stengsis kiek įmanoma daugiau užsigrobti išdraskytos senosios visuomeninės tvarkos resursų, kol pagaliau socialinis pasipriešinimas sustiprės iki elito gerų dienų pasibaigimo lygio ir jis bus priverstas grąžinti paties sau pasiskirtas gėrybes. Tokio proceso ženklų tikrai netrūksta.

   Skaitmeninė istorija prasidėjo 1936 m. kaip grynai teorinė konstrukcija. Apie tai buvo parašytas straipsnis "On computable numbers, with an application to the Entscheidungsproblem" ("Apie suskaičiuojamus dydžius jų taikymo apsisprendimo problemai nagrinėti požiūriu"), kurį parašė britų matematikas Alanas Turingas. Skaitmeninė technika neatsirado tuščioje vietoje - prielaidas jai atsirasti sukūrė ilgas ir tikslingas žinių kaupimas ir visi tie daiktai, kuriuos sukūrė žmonės, tyrinėję elektrą, skaičiavimo mašinas, telefoniją, radiotechniką ir t.t. Technikos įsitvirtinimui lemiamam šuoliui sukaupti jėgas padėjo du dalykai - sukoncentruoti "kainuos tiek kiek kainuos" karo metu resursai ir politiniais sprendimais diegiama "economy of scale" - masinio vartojimo visuomenė.

Didelis tampa didesnis ... arba mažesnis

   Pirmasis istorijoje komercinis kompiuteris UNIVAC buvo firmos Remington Rand Eckert-Mauchly Division pristatytas JAV Visuotinio gyventojų surašymo tarnybai Vašingtone 1951 m. kovo 31 d., o laboratorinis kompiuteris ENIAC (Electronic Numerical Integrator and Computer, 1946 m.) buvo patobulintas iki tinkamo lygio rinkai. Pats pavadinimas UNIVAC (Universal Automatic Computer) buvo parinktas labai kruopščiai. Universaliu pavadintas todėl, kad galėjo spręsti ir mokslinius, ir inžinerinius bei verslo uždavinius. Žodis "automatinis" jam tiko todėl, kad jis galėjo dirbti ir be nuolatinės žmonių priežiūros (įrašyta kompiuterio programa). Kompiuteris pažymėjo tą aplinkybę, jog išrasta technika perėmė tą darbą, kurį iki tol atlikdavo įgudę konkrečiu amatu besiverčią žmonės. Tai, jog pirmasis klientas buvo "žmonių skaičiavimo biuras", irgi buvo simboliška - bendrapiliečiai buvo paverčiami skaičiais ir įvedami į politikų kontroliuojamą duomenų sistemą.

   1947 m. IBM nusprendė neinvestuoti į kompiuterių kūrimą, nes kompanijos vadovybė manė, kad jų rinka bus pernelyg maža. 1953 m. IBM sugebėjo vėl įšokti į jau benuvažiuojantį traukinį. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki 1964 m., kai buvo pristatyta garsioji IBM System/360, ši kompanija sukūrė ir ištobulino daug kompiuterio komponentų - įvesties ir išvesties įrenginius, tranzistorius, atmintines, konsoles, spausdintuvus ir kitus. 1959 m. IBM pasiūlė rinkai normaliai įkainotą populiarų tranzistorinį kompiuterį IBM 1401 (buvo parduota daugiau kaip 10 000 jo egz.). Taigi kompiuteris buvo pripažintas pilnateisiu pramoninės-politinės bendruomenės objektu.

   1957 m. Williamas Norris įkūrė Control Data Corporation(CDC). Pas save jis pasikvietė dabar legendiniu tapusį Seymourą Cray iš UNIVAC, kur pastarasis kūrė JAV kariniam jūrų laivynui tranzistorinius kompiuterius. 1960 m. CDC sukūrė didįjį kompiuterį 1604 moksliniams pritaikymams. Maždaug tuo pat metu CDC parodė rinkoje ir mažesnį kompiuterį 160, pagamintą Cray, kuris prijungtas prie 1604 sugebėdavo apdoroti įvesties ir išvesties duomenis. Kuriant CDC 160 buvo pasitelkta ta patirtis, kurią Cray sukaupė dirbdamas laivynui - kompiuteris buvo kompaktiškas ir tilpo ant paprasto rašomojo stalo. Tokiu būdu gimė pirmasis minikompiuteris.

   Tais pačiais 1957 m., kaip ir CDC, Kenethas H. Olsenas ir Harlanas Andersonas įsteigė Digital Equipment Corporation (DEC). 1965 m. DEC pasiūlė skaičiavimo mašiną PDP-8, užkariavusią minikompiuterių rinką. Priešdėlis "mini-" buvo tos epochos ženklas, o patį pavadinimą "minikompiuteris" nukaldino vienas iš DEC atstovų Europoje. Mašina užėmė ketvirtį kubinio metro ir svėrė tuputį daugiau kaip 100 kg. Kaina buvo nustatyta 18 000 dolerių. Šių kompiuterių parduota daugiau kaip 50 tūkstančių.

   1964 m. balandžio 7 d. IBM pastatė viską ant vienos kortos ir nusprendė visa tai, kas tuo metu egzistavo kompiuterių pasaulyje, sutelkti į vieną veikiančią visumą - Sistemą/360, kuri buvo šešių skirtingų dydžių ir turėjo daugiau kaip 150 įvairiausių periferijos įrenginių. Strategija pasiteisino - jau pirmą mėnesį korporacija sulaukė daugiau kaip 1100 užsakymų. Šio pasisekimo autoriai - tai kompiuterio architektai Fredas Brooksas ir Gene Andahlis bei SPREAD komitetas, kuris dar 1961 m. paruošė pranašišką ataskaitą apie kompiuterių poreikį ateityje. Kartu su Sistema/360 gimė masinė didelių komercinių kompiuterių rinka, kurios labiausiai siekė, kad iš didelio kompiuterio būtų padarytas dar didesnis.

   Įkandin mini- ir didžiųjų kompiuterių sėkmės sekė vis stiprėjantis supratimas, kad reikia išmokti keisti mašiną nekeičiant jai skirtų programų. Šitaip "minkštoji prekė" (software) - programinė įranga, - pasidarė kietesnė už pačią "kietąją prekę" (hardware) - aparatūrinę įrangą. Būtent tai Billas Gates įsisąmonino kiek anksčiau negu kiti.

Mažas tampa dar mažesnis ... arba didesnis

   Nepriklausomai vienas nuo kito du išradėjai pateikė patentų paraiškas dviem labai panašiems išradimams: Jackas Kilby iš Texas Instruments 1959 m. vasario 6 d. paraiškoje aprašė "miniatiūrizuotą elektroninį grandyną", o Robertas Noyce iš Fairchild Semiconductor 1959 m. birželio 30 d. paraiškoje pasiūlė "darinį, sudarytą iš puslaidininkinių prietaisų ir jungiamųjų laidų". Septintajame dešimtmetyje silicio technologija buvo vystoma sekant taisykles, kurias suformulavo Kilby ir Noyce. Svarbiu šios technologijos užsakovu buvo amerikiečių kosminė programa, kuriai bet koks papildomas gramas buvo per didelis, o bet kuris lustas - kaip tik tas, kurio dar trūko.

   1971 m. Intel sukurtas procesorius atvėrė duris naujai erai, kai kompiuteris pasiekė plačiąsias mases. Pirmasis čia buvęs vietnamietis, emigravęs į Prancūziją, Thi T. Truongas 1973 m. gegužės mėnesį pademonstravo universalų asmeninį kompiuterį MICRAL, kuriame buvo panaudotas Intel mikroprocesorius 8008. 1974 m. pasirodė Edo Robertso Altair su Intel procesoriumi 8080. Lūžis rinkoje įvyko atsiradus Apple II (1977 m.), o ji galutinai stabilizavosi 1981 m., kai IBM pademonstravo savąjį PC.

   Pirmoji darbinė stotis - tai minikompiuterio ir asmeninio kompiuterio hibridas, arba superasmeninis kompiuteris (jame buvo panaudotas Motorolos procesorius 68000), o "Apollo"rinkoje pasirodė 1981 m. Pirmiausia jis buvo skirtas CAD (Computer Aided Design - kompiuterizuotas projektavimas). Apie devintojo dešimtmečio vidurį jau buvo parduota apie 1000 vienetų "Apollo". 1989 m. šią firmą nusipirko Hewlett-Packard. Rinka stabilizavosi joje pasirodžius SUN (Stanford University Network) Microsystems, kurią 1982 m. įkūrė Vinodas Khosla. SUN tradiciškai stengėsi paversti federalinio biudžeto finansuojamus universitetinius tyrimus komerciniais projektais tam samdydama tyrimams vadovavusius mokslininkus. Darbinėse stotyse dirbo iš Berkeley universiteto mokslininkas Billas Joy, perėjęs į SUN 1982 m. balandžio mėnesį. Universitete Joy dirbo su operacijų sistema UNIX, kuri buvo SUN sėkmės laidu.

Skaitmeninis pasaulio vaizdas

   Pasaulio vaizdas, kurį stengiasi susikurti kiekvienas mąstantis ir veikiantis žmogus, tarp 1936 ir 1982 metų keitėsi labai palaipsniui. Metams bėgant skaitmeninės Utopijos paveikslas nuolat kito: nuo Orwello košmariško sapno apie1984 metais mūsų laukiančią visišką nelaisvę iki asmeninio kompiuterio sukūrėjų svajonės apie laisvę (irgi visišką). Nė vienas utopistas tiesos neatspėjo - didieji kompiuteriai iki šiol yra svarbiausi elito galios įrankiai, kainuojantys daugiau negu yra verti; mažieji kompiuteriai (asmeniniai darbo įrankiai) daugeliui tėra rašomoji mašinėlė, laikraštis arba pašto dėžutė, o ne būdas savai galiai ir asmeniniam tobulėjimui didinti.

   Įvairios politinės ir socialinės srovės visąlaik ieškojo kompiuteriuose sau naudos. Galutinėje 250 metų trukusios pramoninės epochos stadijoje, o galbūt ir galutinėje 1000 metų trukusios rinkos ekonomikos epochos stadijoje, politinių jėgų viršenybė prieš socialinius poreikius yra beveik visuotinė. Per artimiausius dešimtmečius vaidmenys turės pasikeisti, o kompiuteriai atskleis naują ir dar visai nežinomą naudą. Kol šis vaidmenų pasikeitimas įvyks, politikos ir pramonės elitas tol stengsis užsigrobti kuo daugiau prieštaros draskomos visuomenės resursų, kol visuomenės pasipriešinimas tam nesustiprės tiek, kad ji įstengtų iš elito paimti pasiskirtą sau grobį. Šito ženklai kasdien darosi vis aiškesni.

   Skaitmeniniai įrankiai yra mūsų pergyvenamų milžiniškų kultūrinių pokyčių techninis simbolis. Jie į mūsų kasdienybę jau įsiterpė. Kiekviena technikos naujovė, istoriškai žiūrint, yra palydima visuomenės gyvenimo naujovių. Koks socialinis raštas susikurs dėl to, kad įsitvirtino skaitmeninė technika, kol kas dar nėra aišku - kiekvieną naują technologiją galima panaudoti ir žmonių labui, ir darant jiems žalą, o nauji bandymai visada yra tam tikras ant įtempto lyno balansavimo aktas.