Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga pašalino kliūtį, neleidusią gerinti stambių miestų trumpojo nuotolio optinio ryšio.

   JAV telekomunikacijų verslas dažnai susiduria su sunkumais, tačiau atskirų jo sričių būklė nevienoda. Pavyzdžiui, stambių miestų trumpojo nuotolio optinio ryšio tinklai yra ribotos pralaidos, todėl jau seniai būtina tankinti esamų skaidulų ryšio linijas (su sąlyga, kad ši technologija bus pigi). Iš esamų ekonomiškiausia yra plačiojo banginio tankinimo technologija (coarse wavelength division multiplexing – CWDM) (žr. Platusis kanalų banginis tankinimas – ekonomiškas trumpojo nuotolio ryšio paslaugų teikimo būdas // Ryšių technikos naujienos, 2002, Nr.2). Tokias sutankintas ryšio sistemas kompanijos pradėjo naudoti jau tada, kai jų standartas dar tik buvo rengiamas. Todėl nebuvo jokios garantijos, kad jų pasirinkti bangos ilgiai atitiks rengiamą standartą.

   Laimei, šis neapibrėžtumo periodas baigėsi, nes 2002 m. birželio mėn. Ženevoje esančios Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (International Telecommunication Union – ITU) Standartizacijos skyrius patvirtino reikiamą standartą. Oficialiai registruotas kaip ITU-T rekomendacija G.694.2, naujas standartas apibrėžia CWDM sistemose naudojamą bangos ilgių visumą. Kitaip nei siaurojo banginio tankinimo (DWDM) atveju, kai gretimus ryšio linijų bangos ilgius skiria mažiau nei nanometras, naujasis CWDM standartas tarp kanalų numato 20 nm ilgio tarpus.

   Platesniojo tarpo sistemos turi neginčijamų pranašumų. Kai tarp kanalų yra platūs tarpai, nei lazerių spinduliuotei, nei filtrams nekeliami tokie griežti reikalavimai. Šiuo atveju leidžiama gana laisvai dreifuoti lazerio generuojamos bangos ilgiui (kai kinta aktyviosios aplinkos temperatūra) nesibaiminant, kad gali susilieti gretimi optinio ryšio kanalai. Tokios sistemos yra ir pigesnės, ir suvartoja mažiau elektros energijos, nes termoelektriniai šaldikliai, būtini DWDM, čia nereikalingi.

   Be to, kai tokie platūs tarpai, gerokai lengviau pagaminti filtrus, taigi jie pigesni.

   Apskritai, CWDM pagrindu parengta sistema kainuoja 40 proc. pigiau, nei tokio pat kanalų skaičiaus DWDM optinio ryšio sistema.

   Brazilijos Campinas universiteto mokslininkai sukūrė technologiją, kuri leis dešimt kartų sutrumpinti optinio ryšio tinkluose naudojamų puslaidininkinių optinių stiprintuvų įsijungimo ir išsijungimo trukmes. Grupė sudėjo tipiškai stiprintuvą įjungiant naudojamus 250 ps trukmės elektrinius impulsus su papildomais 150 ps trukmės impulsais. Dėl to stiprintuvas įsijungdavo ne per 2 ns, kaip tai būdavo tuomet, kai papildomo impulso nebuvo, o per 0,2 ns. Atlikę šio efekto kompiuterinį modeliavimą brazilų mokslininkai nustatė, kad idealiomis sąlygomis šis paprastas būdas gali padėti sutrumpinti optinių stiprintuvų persijungimo trukmes net iki 10 ps.

   Gamintojų puoselėjamus planus – nuo raudonos šviesos lazerių optinių diskų pereiti prie mėlynos šviesos, gali sugriauti ši nauja technologija.

   Taivano Taipėjaus valstybinio universiteto fizikas Ding Ping Tsai teigia įrodęs, kad jo nauja raudonos šviesos lazerio taikomoji technologija padės sukurti labai talpų (100 Gb) skaitmeninio vaizdo diską. Ši talpa daugiau kaip 20 kartų viršija dabartinių 4,7 Gb talpos raudonųjų lazerių diskų talpą ir 4 kartus – mėlynos šviesos lazerių, kurie, kaip įprasta manyti, per kelerius metus turėtų iš rinkos išstumti raudonųjų lazerių vaizdo diskus.

   Tsai (žr. pav.) tvirtina, kad šio išradimo pagrindas – artimojo optinio lauko reiškiniai, atsirandantys trumpesniuose kaip bangos ilgis nuotoliuose nuo spinduliuotės šaltinio. Artimojo optinio lauko srityje šviesa sklinda tarsi būtų gerokai trumpesnio bangos ilgio, tačiau šie reiškiniai itin jautrūs atstumo nuo šviesos šaltinio pokyčiams. Jau anksčiau šį reiškinį bandyta panaudoti lazerinių diskų technologijoms, tačiau buvo pasirinktas gana tiesmukas būdas – lazerį labai dideliu tikslumu laikyti labai arti disko.

   Kitaip šį uždavinį sprendė Tsai vadovaujama grupė. Jie darbinius DVD ar CD diskų sluoksnius dengė dviem papildomais: tarpiniu skaidriuoju ir aktyviuoju. Pastarajame vykstantys artimojo lauko optiniai reiškiniai leisdavo diską įrašyti arba jį nuskaityti. Tarpinis sluoksnis padėdavo šviesos šaltinį išlaikyti norimu atstumu nuo disko. Šia technologija išdegintų duobučių skersmuo 100 nanometrų (dabartinių DVD diskų – 400 nm, CD diskų – 900 nm).

   Tsai grupės mokslininkai apie šią naujovę 2001 m. vasarą pasakojo mokslinėse konferencijose, o rugpjūčio mėn. Taivano universitetas penkeriems metams gavo 166 mln. Taivano dol., kuriuos skyrė Taivano ekonomikos ministerija, o 22,5 mln. dol. paskyrė Nacionalinės mokslo taryba. Iš viso 5,5 mln. JAV dol. Taivano korporacija Ritek – stambiausia pasaulio lazerinių diskų gamintoja – tyrimo grupę parėmė materialiai. Šiuo metu mokslininkai gamykloje tiria galimybę pradėti masinę didelės talpos skaitmeninio vaizdo diskų gamybą.