Žemės sistemų kompleksiškumo supratimas XXI a. darosi vis aktualesnis. Viena iš akivaizdžių to pasekmių yra atsiradimas super-superkompiuterių, kuriuos kuria tarpusavyje konkuruojančios kompanijos, o tą kūrimą finansuoja tarpusavyje konkuruojančios vyriausybės. Visa tai kiek primena kosmoso užkariavimo lenktynes ar Šaltojo karo dienas.

   Taigi, turime pradėti pratintis prie nuolatinio kompiuterių dydžio ir spartos pasaulio rekordų gerinimo. Akivaizdu ir tai, kad šiame informaciniame pasaulyje taip pat greitai atsiras ir išnyks nauji žodžiai.

   Kas tai bus per žodžiai? Vienas jų - "zetabaitas". Jis nusako 10²¹ baitų (tiesą sakant, jis yra kiek didesnis, nes kilo ir megabaitas reiškia 1024 ir 1024² baitų, taigi...) ir priklauso pavadinimų, patvirtintų 1990 m. ir aprėpiančių nuo nulio iki jotabaito (10²⁴), "šeimai".

   Kodėl nutarėme išskirti zetabaitą, jei jis nėra net pats didžiausias? Todėl, kad tai yra didžiausias duomenų "kąsnis", kurį kas keturi mėnesiai apdoroja realiai egzistuojantis superkompiuteris, Žemės Simuliatorius, kurį iš 5000 sujungtų procesorių Jokohamoje (Japonijoje) sukūrė kompanija NEC. Šis kompiuteris gimė įgyvendinus vyriausybinį projektą, skirtą tiksliems vietiniams ir globaliems oro prognozavimo modeliams kurti. Kuomet kompiuteris nevykdo šios pretenzingos užduoties, jis skaičiuoja dinaminius Žemės plutos modelius ir bando nustatyti, kuomet prasidės žemės drebėjimai.

   Simuliatorius per sekundę atlieka 35,9 trilijonų operacijų (teraflopų). Jis jau kelis kartus laimėjo pirmąją vietą dukart metuose skelbiamoje sparčiausių pasaulio kompiuterių lentelėje.

   Tai, be abejonės, labai suneramino konkurentus. JAV Los Alamos Nacionalinėje laboratorijoje stovintis ASCI-Q superkompiuteris užima antrąją vietą; juo laikas nuo laiko skaičiuojami branduoliniai sprogimai.

   Cray - kompanija, kurios vardas dažniausiai asocijuojasi su superkompiuteriais - planuoja sugrąžinti nugalėtojo titulą Amerikai. Kompanijos naujoji mašina X1 turėtų pasiekti 52 teraflopų spartą ir galės apdoroti daugybę jotabaitų.

   Prieš keletą dienų IBM paskelbė savo planus. Jos Blue Gene/Lite, bent jau popieriuje, turėtų pasiekti 360 teraflopų spartą. Ši mašina turėtų būti pirmuoju žingsniu kuriant programą superkompiuterio, kuris susidoros su vienu petaflopu per sekundę.

Kuo? Taip, petaflopu. Tai reiškia 10¹⁵ matematinių operacijų per sekundę. Greitai prireiks kurti naujus didelių skaičių pavadinimus.

   Ar yra dar kas nors, ko negalima padaryti, naudojant anglies nanovamzdelius? Jie giriami dėl nepaprasto tvirtumo, stebuklingų puslaidininkinių savybių; sakoma, kad jie leis padaryti medžiagas stipresnėmis ir padės miniatiūrizuojant elektronikos sistemas. Kadangi nanovamzdeliai gali veikti kaip filtrai, vieną dieną iš jų, galbūt, bus gaminamos dirbtinės kepenys.

Dabar šį sąrašą papildė dar drąsesnis tvirtinimas. Mokslininkai praneša, kad, paprastai skalaujant nanovamzdelius vandens srove, jų ryšulys generuos elektros srovę. Tokie mažyčiai elektros šaltiniai galėtų maitinti širdies implantus, tam naudodami vien kūne tekančių skysčių energiją.

   Ši idėja gimė 2001 m. Petr Kral ir Moshe Shapiro iš Weizmanno instituto Izraelyje sumanė, kad pro laidžius nanovamzdelius leidžiant tekėti poliariniams skysčiams, tokiems kaip vanduo, ta pačia kryptimi judės ir pro vamzdelio sieneles prasiskverbę elektronai.

   Poliarinio skysčio molekulėse vieni atomai yra nežymiai užkrauti teigiamai, o kiti - neigiamai. Kada teigiama molekulės dalis atsiranda prie vienasluoksnio anglies nanovamzdelio paviršiaus, molekulės pritraukia elektronus, kurie yra tempiami kartu skysčiui tekant išilgai vamzdelio. Kadangi elektronai gali judėti tik išilgai vamzdelio, poliarinių molekulių srautas sukurs nedidelę, bet potencialiai naudingą srovę.

   Dabar Ajay Sood, Bangaloro Mokslo instituto (Indija) fizikas patikrino šią idėją. Prie atsitiktinai išsirikiavusių nanovamzdelių ryšulio jie pritvirtino elektrodus ir viską patalpino metro ilgio stikliniame vamzdyje. Po to vamzdžiu buvo leidžiamas vanduo ir matuojamas potencialo tarp kontaktų skirtumas. Kuomet vanduo tekėjo 2 mm/s greičiu, jo srautas sukurdavo mažytę 2,7 milivoltų įtampą. Sood aptiko, kad į vandenį įpylus chloro rūgšties, įtampa stipriai išaugdavo.

   Ne visus nanovamzdelių žinovus šie rezultatai įtikino, bet Sood jau pateikė paraišką patentui ir tikisi įrodyti, kad jo kritikai klysta.