Paseno esamos elektromagnetinio spinduliavimo
sanitarinės normos.
Prieš dešimt metų buityje
susidurdavom tik su vienu elektromagnetinio spinduliavimo šaltiniu, į
aplinką skleidžiančiu bangas - su
mikrobangų krosnele. Šiais laikais prie
ausies pridėję laikome mobiliuosius
telefonus, miestuose vaikštome šalia
pagrindinių korinio ryšio stočių, prie
diržų kabiname žinučių siuntimo
prietaisus ir ieškus, net savo kompiuterius,
mobiliuosius telefonus ir periferinę
įrangą jungiame į įvairias belaidžio
ryšio sistemas.
Tačiau, nepaisydami nuolat tirštėjančio "radijo smogo", radijo ir
mikrobangų poveikį vertiname vadovaudamiesi tais pačiais beviltiškai
pasenusiais standartais bei normomis.
Šie standartai rėmėsi daugelio
tyrimų, atliktų pokario
dešimtmečiais (turimas omeny Antrasis
pasaulinis karas), rezultatais. Dalis šių
tyrimų siekė nustatyti mažos galios
spinduliuotės biologinį poveikį
gyviesiems organizmams, kuris nesusijęs su
šiluminiais efektais. Elektromagnetinio lauko teorija ir dešimtmečiais
daromi eksperimentai įrodė, kad radijo
ir mikrobangos gali veikti biologinių objektų ląsteles, nesukeldamos
lokalinių audinių temperatūros pokyčių.
Elektromagnetinės spinduliuotės poveikio žmogaus organizmui
standartai, devintojo dešimtmečio pabaigoje suformuluoti Amerikos
Nacionalinio standartų instituto, IEEE
(Institute of Electrical and Electronic
Engineers) ir kitų organizacijų, rėmėsi
prielaida, kad nejonizuojančioji spinduliuotė gali veikti audinius tik dėl
juose išsiskiriančios šilumos. Anot
IEEE/ANSI C95.1-1991 standarto, kiekybiškai galima įvertinti
elektromagnetinės spinduliuotės poveikį tik visam
žmogaus kūnui, bet ne jo atskiriems
organams ar kūno dalims, tarkim - galvai (kai šnekame mobiliuoju
telefonu). Šiais standartais vadovaujamasi
skaičiuojant didžiausias leistinas
išsiskiriančios šilumos normas
žmonėms, dirbantiems šalia
elektromagnetinio spinduliavimo šaltinių, pvz.,
kareiviams bei jūreiviams, aptarnaujantiems radarus, ar technikams,
prižiūrintiems pagrindines mobiliojo
korinio ryšio stotis. Jų reikalavimų
laikosi antenų bokštų projektuotojai,
kad praeiviai būtų apsaugoti nuo
perteklinio spinduliavimo poveikio.
Kaip nejonizuojantysis spinduliavimas, radijo ir mikrobangos
veikia žmogaus organizmą ir kokią įtaką
daro jo sveikatai? Šis klausimas yra vienas sudėtingiausių ir
prieštaringiausiai vertinamų biofizikos
uždavinių. Trumpame straipsnyje
neįmanoma padaryti šios plačios tyrimų srities
apžvalgos, galima tik konstatuoti, jog moksliniai tyrimai rodo, kad
ilgalaikis tam tikrų radijo bangų poveikis
gali sukelti ląstelių ir molekulių veiklos
bei struktūros sutrikimų. Išvados
perša mintį, kad dabartiniai
spinduliavimo standartai mūsų sveikatos
tinkamai nesaugo.
Atitinkama biofizikos sritis teigia, kad visi gyvieji organizmai
sugeria ir išsklaido elektromagnetinio spinduliavimo energiją, nes mūsų
kūno audiniuose ir skysčiuose yra daugybė jonų - nervų galūnėse,
ląstelių branduoliuose, raumenyse ir t.t. Be
to, dauguma mūsų kūno molekulių,
įskaitant ir vandens, yra įelektrintos.
Gerai žinoma, kad visos įelektrintos
dalelės yra veikiamos elektrinių, o kai
juda ir magnetinių elektromagnetinio lauko komponentų.
Elektromagnetiniai laukai sukelia ląsteles ir
molekules veikiančias mechanines jėgas.
Taigi, elektromagnetiniai laukai gali priversti mūsų kūno molekules
ir jonus judėti, keisti orientaciją ar
pasiskirstymą. Jie gali keisti cheminių
reakcijų greitį ir molekulių
gebėjimą prasiskverbti pro ląstelės
membraną. Be to, jei turime šaltinių,
generuojančių stačiašlaičius
elektromagnetinės energijos impulsus, dėl įelektrintų
dalelių judėjimo patys audiniai gali
pradėti spinduliuoti ir komplikuoti bei stiprinti spinduliavimo poveikį.
Mokslininkai jau seniai ginčijasi dėl to, koks yra ryšys tarp
molekulių bei ląstelių reakcijos į
elektromagnetinę spinduliuotę ir žmogaus
sveikatos. Tačiau dauguma ekspertų
daugiausia dėmesio skiria vadinamajai smegenų kraujo užtvarai
(blood-brain barrier). Šis fiziologinis apsaugos
mechanizmas taip išrikiuoja smegenų kapiliarų ląsteles, kad į smegenis ir
centrinę nervų sistemą nepatektų
kenksmingų medžiagų. Ši užtvara
greičiausiai ir reguliuoja jonų
koncentraciją galvos smegenų audiniuose.
Jonų bei molekulių judėjimas
ir pokyčiai gali būti itin ryškūs, jei
juos kelia galingi ir trumpi elektromagnetiniai impulsai. Šiuo požiūriu verta
paminėti JAV oro pajėgų ankstyvojo
aptikimo Pave Paws sistemos radarą
Falmouthe (Masačusetso valstija). 1994 m. Brukso oro pajėgų bazės (San
Antonijas, Teksaso valstija) mokslininkas Richardas Albanese paskelbė,
kad trumpi elektromagnetiniai impulsai, kuriuos generuoja
Pave Paws sistema ir panašūs fazuotosios gardelinės
antenos radarai, gali sukelti audinių fizinius pažeidimus. Toks
spinduliavimas buvo pavadintas pranašinguoju. Šiuo terminu pabrėžiama, kad
gyvuosiuose audiniuose atsiranda ir antrinių impulsinio spinduliavimo
poveikio padarinių. Pranašingasis
spinduliavimas yra antrinis audinių
žalojimo šaltinis, deja, esamuose
spinduliavimo standartuose jis ignoruojamas.
1994 m. R. Albanese rašė:
"Kol nebus nuodugniai ištirtas
pranašingasis audinių poveikio mechanizmas,
kurį kelia elektromagnetiniai impulsai, autorius rekomenduoja naudoti
nulinį pranašingųjų ir panašių impulsų
galios lygį."
Visai neseniai, 2002 m. birželyje, buvo paskelbti kitų tyrimų
rezultatai, kurie visame pasaulyje sukėlė
didelį atgarsį. Suomijos radiacijos ir
branduolinės saugos komiteto
darbuotojų grupė, vadovaujama Dariuszo
Leszczynskio, paskelbė nustačiusi, kad mobiliojo telefono spinduliavimas
veikia šimtų rūšių baltymus,
laboratorijose išaugintus iš žmogaus
kraujagyslių ląstelių. Nors D.Leszczynskis
atsisakė pateikti šiuos rezultatus kaip
įrodymą, jog elektromagnetinis
mobiliųjų telefonų spinduliavimas gali
kenkti žmogaus sveikatai, tačiau jis
iškėlė hipotezę, kad dėl spinduliavimo
gali pakisti vadinamojo streso baltymo
hsp27 molekulė, kuri atidaro smegenų kraujo užtvaros "vartus" į
smegenis, praleisdama kenksmingas medžiagas bei svetimkūnius.
Pastaruosius rezultatus papildė Sietlo Vašingtono universiteto
Bioinžinerijos departamento darbuotojo Henrio Lai tyrimai. H. Lai
užfiksavo biologinį audinių poveikį, kurį
sukelia mažesnis nei 0,001 W/kg sugerties lygis, o galios spektrinis tankis
yra mikrovatas vienam bangos ilgio centimetrui. Šie spinduliavimo lygiai
yra gerokai mažesni už tuos, kurie
leistini pagal dabartinius standartus. Be to, nuo spinduliavimo poveikio
sutrinka kalcio ištekėjimas iš ląstelių ir
intensyvėja jų dalijimasis.
Šiuo metu sukaupta užtenkamai eksperimentinės medžiagos,
leidžiančios abejoti, ar pagrįstai
parengti galiojantys standartai, kurie
atsižvelgia vien į šiluminį
elektromagnetinio spinduliavimo poveikį. Būtų
neatsakinga toliau naudotis šiais standartais, kurie grįsti laboratorinių gyvūnų
viso kūno poveikio vidurkiu, tuo labiau, kad audiniai žalojami daug
anksčiau, nei ryškėja gyvūnų elgesio
sutrikimo požymiai ir jie ima gaišti nuo
šilumos poveikio.
Kas toliau? Mes privalome keisti saugos standartus, atsižvelgdami
į tyrimų rezultatus ir turimą
informaciją. Telekomunikacijų verslas,
kuriam siūlomos permainos galėtų būti
skausmingos, visgi turėtų realiai vertinti
padėtį. Profesionalų grupės, kaip
IEEE standartų asociacija, privalo bendradarbiauti su JAV vyriausybe ir
tarptautinėmis organizacijomis, kad ir toliau būtų tiriami ilgalaikiai, žemo
galios lygio, neterminiai biologiniai audinių efektai. Jungtinių Valstijų
Kongresas, priimdamas naujus ar keisdamas senus įstatymus, neturėtų
nuolaidžiauti stambioms
telekomunikacijų kompanijoms ir turėtų pripažinti,
kad šie tyrimai yra neatidėliojami.
Daugeliui mobilusis telefonas yra būtinybė. Šiais laikais korinio ryšio
antenų bokštai dygsta palei
greitkelius ir išsibarsto po mūsų gyvenvietes.
Atgal kelio nėra. Bet visgi mes turime teisę tobulinti esamus standartus,
kad jie apsaugotų mūsų sveikatą ir gerovę.