Atsitiktiniam stebėtojui galėtų atrodyti, kad JAV vietinio telefono ryšio kompanijos neturėtų sau sukti galvos, ar laidinių linijų abonentų grandį reikėtų keisti optine skaidula su visomis reikiamomis ryšio priemonėmis. Tačiau ši ryšio atkarpa jau spėjo išgarsėti kaip "paskutinė mylia". Šiais laikais, kai plačiajuostis laidinis ryšys vartotojų poreikių nebepatenkina, "paskutinėje mylioje" iš lėto, bet tvirtai šaknis leidžia kabeliniai modemai ir skaitmeninės abonentinės linijos (digital subscriber lines - DSL).

   Pateiksime kai kuriuos iškalbingus faktus. Vietinio telefono ryšio kompanijos (jos dažniausiai vadinamos ILEC - incumbent local exchange carriers; o "incumbent" reiškia, kad kompanijos veikla suvaržyta vyriausybės reguliavimo) kasmet dėl fizinio nusidėvėjimo keičia 3-4 proc. dvilaidės varinės abonento linijos vytinės. Be to, šios kompanijos į naujus namus kasmet nutiesia 1,5 mln. naujų abonentinių linijų. Deja, ignoruodamos skaidulines optines linijas, jos rizikuoja žlugti.

   Ryšio ateitis turėtų būti siejama su plačiajuostėmis aukštos kokybės optinėmis skaidulinėmis ir belaidžio ryšio sistemomis (pastarosios skirtos mažesnei duomenų perdavimo spartai ir mažesniems ryšio nuotoliams). Jei JAV telefono kompanijos ir toliau ignoruos šias ryšio priemones, kabelinės kompanijos "prirems" jas prie sienos.

Nusitverkime už butelio kakliuko

   Kaip kompanijas įtikinti, kad "paskutinės mylios" skaidulinė linija yra neišvengiama, jei šiuo metu dar nesukurta tiek atitinkamų ryšio paslaugų? Pirmiausia, nereikia užmiršti, kad laidinių linijų "paskutinė mylia" yra tarsi butelio kakliukas, kuriuo mūsų kompiuteris, apdorojantis didelį duomenų srautą, prijungtas prie didelės spartos ryšio tinklo (kaip ir daugybė kitų kompiuterių). Ši ryšio grandis laikoma silpniausia, todėl esama padėtis tiesiog negalės išsilaikyti amžinai.

   Ir kompiuterių, ir vietinio ryšio sistemos per sekundę apdoroja dešimtis gigabitų informacijos. Vidiniai kompiuterių modemai per sekundę įstengia perduoti 50 kilobitų - daug mažiau, negu reikia naujosioms ryšio paslaugoms teikti, o šios paslaugos yra ateities telekomunikacijų ir kompiuterių verslo klestėjimo garantas. DSL ir kabeliniai modemai, kurių pralaida abonento kryptimi neviršija 1 Mb/s, o priešinga kryptimi gerokai mažesnė, yra teisingas žingsnis, bet ne daugiau. Šiuolaikinės plačiajuosčio ryšio sistemos vegetuoja, nes kol kas nesukurta vartotojui patrauklių ryšio paslaugų įvairovė. Be to, ir vartotojų dėl nepakankamos ryšio linijos abonento grandies pralaidos yra nedaug.

   Kad suklestėtų, ryšio ir kompiuterijos kompanijos turėtų siūlyti šias paslaugas: pagal vartotojo pageidavimus tiekti jam video filmus bei muziką, rengti vaizdo konferencijas bei mokymo seansus, siūlyti interaktyviuosius žaidimus ir galimybę naršyti po internetą multimedijos terpėje. Įmanomos ir kitos, kol kas sunkiai įsivaizduojamos paslaugos, kurioms galbūt prireiks gigabitinių srautų. Suprantama, kad, vartotojui pageidaujant, jos visos turėtų būti teikiamos operatyviai.

   Galite pasakyti: įdomu, bet kodėl reikia tokio karštligiško skubėjimo? Juk skaidulinės linijos gyventojams jau tiesiamos. Pirmiausia todėl, kad kabelinio ryšio milžinai, rengdamiesi lemiamai kovai ir siekdami užkariauti vartotojų - smulkių įmonių bei gyventojų - širdis bei protus, neužvaldytų kalbinio ryšio bei duomenų tiekimo verslo. Panašu, kad šie ryžtingai nusiteikę konkurentai kelia didžiausią grėsmę didelėms ILEC kompanijoms.

   Tęsiantis šiai agresyviai ir ilgalaikei konkurencinei kampanijai, kabelinio ryšio firmos gyvenamuosius namus aprūpina kabeline televizija ir įmontuoja kabelinius modemus. Prie viešojo telefono ryšio tinklo prisijungdami per vietinio ryšio kompanijų ILEC pagrindines stotis, jos nesunkiai gali abonentams teikti telefono ryšį. Naudodamosi plačia bendraašio kabelio praleidžiamąja juosta ir sutrumpinusios atitinkamas ryšio grandis, šios kompanijos rengiasi gerinti kabelinės televizijos vaizdo kokybę. Sunku pasakyti, ką įdomesnio galėtų vartotojams pasiūlyti ILEC, turinčios tik savo laidų vytines.

Kodėl skaidulinės linijos?

   Palyginti su laidinėmis, skaidulinės linijos daug pranašesnės. Pirmiausia, ženkliai mažesnės stiklo pluošto linijų eksploatavimo išlaidos. Laidinių linijų stiprintuvai eikvoja daug energijos, jų elektronikos elementų eksploatavimo trukmė ribota, o atsarginiai galios šaltiniai paskirstyti po visą ryšio tiekimo teritoriją.

   Antra: teisiniu ir techniniu (pralaidos bei duomenų siuntimo formato) požiūriu, stiklo pluošto naudojimas yra kur kas labiau apibrėžtas negu laidinių linijų. Kitaip tariant, skaidulinės linijos nesunkiai įsikomponuotų į naujausias plačiajuostes ryšio sistemas ir formatus.

   Trečia: vieno skaidulos ilgio vieneto galios slopinimas mažesnis, todėl optiniam ryšiui nereikia tokių galingų siųstuvų ir jautrių imtuvų, o esamų montavimas paprastesnis. Skaitmeninėms DSL linijoms ir kabeliniams modemams taikomi daug griežtesni ryšio grandinių ilgio, kabelio tipo, slopinimo bei kiti reikalavimai, todėl šios linijos yra sudėtingesnės ir brangesnės.

   Ketvirta: skaidulinių linijų sistemų neslegia daugybė ILEC paveldėtų JAV vyriausybės apribojimų, taikomų laidinėms sistemoms, kurių didesnė dalis yra 24 laidų kabelio linijos - pagrindinis ILEC turtas. Skaidulinio optinio ryšio technologija išvaduotų ne tik nuo šio juridinių suvaržymų palikimo, bet ir nuo gausios teisininkų bei lobistų armijos, kurios išlaikymas taip brangiai kainuoja. Beje, kabelinis bendraašis ryšys irgi reguliuojamas vyriausybės, tik gerokai mažiau.

   Penkta, dėl savo prigimties skaidulinėms optinėms linijoms reikia gerokai mažiau priežiūros; aktyvieji elektronikos įtaisai yra išsidėstę tik linijų galuose, o ne išilgai jų, kaip kad laidinėse ryšio linijose.

Nors ir pasyvios, bet galingos

   Optinės skaidulos jau naudojamos "paskutinėse" ryšio linijų "myliose". Nemažai naujų įmonių rengia vadinamuosius pasyviuosius optinius tinklus (passive optical networks - PON) - dažniausiai naujuosiuose gyvenamuosiuose masyvuose, kaimo gyvenvietėse ir pan. PON'ai yra šakotos architektūros. Tarkim, viena skaidula iš centrinės stoties pasiekia 32 vartotojų grupę. Bendrą šviesos srautą keturios skaidulos dalija į 4 dalis, o kiekvieną iš jų - dar į 8. Kai tokia tinklo architektūra, vartotojams nesunku teikti tris pagrindines paslaugas: telefono ryšio, Etherneto ir videolaidų (analoginių ar skaitmeninių).

   Visgi daugybė smulkių vartotojų kol kas lieka be optinio ryšio. Padėtis keistųsi, jei ILEC imtų masiškai keisti ar papildyti esamas laidų vytines optinėmis skaidulomis, pageidautina PON architektūros. Daugumos apžvalgininkų nuomone, tas galėtų įvykti per ateinančius trejus-penkerius metus.

   Tačiau Renner Vanderslice and Associates (Talsa, Oklahomos valstija) duomenimis, per ateinančius kelerius metus bendras "skaidulų į namus" skaičius (2002 m. liepos mėn. siekė 22 500) neprilygs DSL (3,4 mln.) ar kabelinių modemų (7,2 mln.) skaičiui.

   Blogiausia, kad šio pavojaus akivaizdoje vyriausybės reguliuojamų kompanijų stovykloje nematyti jokių adekvačių veiksmų. Atrodo, kad jos laukia, kol sumažės reguliavimo apribojimai ar kabelinės kompanijos iš tikrųjų pavilios didesnę kalbinio bei plačiajuosčio ryšio vartotojų dalį. Ko gero, būtų daug protingiau jau dabar pradėti intensyviai rengti PON tipo tinklus ir lenktynėse dėl plačiajuosčio ryšio ateities aplenkti kabelines kompanijas, kurios jau seniai puoselėja viltį išsiveržti į priekį.

   Yra vilties, kad ILEC kompanijas veikti paskatins aiškiai pralaimėta jų DSL dvikova su kabeliniais modemais. Visos šalies mastu kabeliniai modemai lenkia DSL santykiu 2:1 ar 3:1. Realus santykis gali būti net dar didesnis. Iki šiol DSL linijos daugiausia rengtos abonentams, esantiems arti ILEC stočių - taip lengviau ir pigiau prisijungti. Kadangi tokių abonentų vis mažėja, greičiausiai bus sunku išlaikyti net šį, gana prastą santykį.

Visko matas - pinigai

   "Paskutinės" skaidulinės "mylios" montavimo išlaidų tendencija nuteikia optimistiškai. Skaidulinės linijos rengimo, montavimo ir priežiūros išlaidos per visą jų eksploatavimo trukmę yra gerokai mažesnės už laidinių, bet joms reikia daugiau lėšų skirti pradžioje. Didesnę šių sąnaudų dalį sudaro galiniai optoelektronikos įrenginiai. Taigi, tolesnė skaidulinių linijų plėtra priklausys nuo to, ar mažės optoelektronikos komponentų kainos. Laimei, šiuo metu būtent taip ir yra. Pavyzdžiui, 2001 m. vienos tinklo prieigos galios dalytuvas kainavo 100 JAV dol., o 2002 m. - tik 25 dol.

   Panašūs teigiami poslinkiai jaučiami ir skaidulų montavimo technologijų srityje. Jau yra specializuoti įrenginiai, išpjaunantys siaurus griovius skaidulinių linijų pluoštui dėti išilgai šaligatvių. Nedidelės žemrausės mašinos 30-60 cm po žeme tiesia plastiko vamzdžius. Nuotolinio valdymo gręžimo robotai po keliais ir greitkeliais gręžia apskritas tranšėjas plastiko vamzdžiams kloti. Kartą po Hudsono upe teko išgręžti net 2 km ilgio trasą. Jei vamzdžiuose skaidulų dar nėra, dažnai į juos renovacijos tikslu pučiamas oras. Šiais laikais į trasą įmanoma net pasiųsti linijos techniką, kuris linijos skaiduloms, kabančioms ant elektros stulpų, gali atlikti vieną ar kelis sujungimus - procedūra, kuri neseniai būdavo atliekama tik laboratorijoje.

   Šiuo metu PON montavimo kaina vienam JAV vartotojui siekia 2-2,5 tūkst.dol. Ši kaina gana maža ir paslaugų teikėjai gali siūlyti telefono ryšio, Etherneto ir video paslaugas už 70-100 JAV dol. per mėnesį. Išlaidos atsipirktų greičiau nei per trejus ketverius metus.

   Ateitis daugmaž aiški. Tik neaišku, kada ji virs realybe ir kam priklausys.