Paprasta, bet labai sumani idėja gali lemti, kad sulauksime tikro "elektroninio popieriaus". Jeigu taip įvyktų, galėtume turėti daugkartinio naudojimo laikraščius su judančiais vaizdais ir lanksčius, į ritinėlį susukamus bevielius displėjus.

   Iki šiol visas popieriaus pagaminimo pastangas ribojo palyginti lėti vaizdo elementai - vaizdų popieriuje nebuvo įmanoma perjunginėti taip greitai, kad to pakaktų animacijų ar video rodymui. Be to ir vaizdų, ypač spalvotų, ryškumas buvo prastesnis nei tikėtasi. Dabar kompanijoje Philips dirbantys inžinieriai Robertas Hayes ir BJ Feenstra paskelbė idėją, kuri, jų teigimu, sudaro galimybę abi problemas įveikti vienu ypu.

   Naujajame displėjuje yra panaudotas reiškinys, vadinamas elektrodrėkinimu: prijungus įtampą prie normaliomis sąlygomis vandenį atstumiančio paviršiaus, šis pradeda jį traukti. Kiekvieną vaizdo elementą sudaro mažytė kamera su skaidriu, vandenį atstumiančiu pagrindu, padėtu ant ryškaus balto padėklo. Kameros dugne yra padedamas mažytis juodos ar kitos spalvos alyvos lašelis, o visa kamera pripildoma vandens. Kai alyva pasklinda ir padengia kameros dugną, baltame padėklo fone atsiranda juodas ar monochrominis vaizdo elementas.

   Tačiau, jeigu prie elektrodo, sujungto su vandenį atstumiančiu pagrindu, yra prijungiama įtampa, vanduo tą pagrindą greitai sušlapins ir nustums alyvą į kurį nors vieną kameros kampą. Baltas fonas yra atidengiamas ir atsiranda baltas vaizdo elementas. Tokį gero kontrasto displėjų jau galima perjunginėti video taikymams pakankama sparta.

   Kitose e-popieriaus technologijose buvo naudojami vaizdo elementai su nedidelėmis, skystyje kabančiomis dalelėmis. Xerox dukterinėje įmonėje Gyricon sukurtame e-popieriuje yra naudojami mažyčiai rutuliukai, kurių viena pusė yra balta, o kita juoda. Sukiojant rutuliukus, galima sukurti įvairius monochrominius vaizdus. Kita vertus, firma E-ink yra sukūrusi vaizdo elementus, kuriuose yra neigiamai įelektrintų juodų dalelių ir teigiamai įelektrintų baltų dalelių. Elektriniu lauku kontroliuojama, kurios spalvos dalelės bus vaizdo elemento paviršiuje. Bet abiejose šiose technologijose vaizdo keitimas yra pakankamai lėtas, todėl jos netinka video vaizdų atkūrimui.

   Elektrodrėkinimo atveju vaizdo elemento būsena persijungia pakankamai sparčiai -maždaug per 10 ms, todėl galima keisti vaizdus displėjuje 100 Hz dažniu. TV kokybės vaizdams gauti pakanka vos 25 Hz. Be to, didelis drėkinamųjų displėjų atspindžio koeficientas sudaro sąlygas gauti labai kontrastiškus vaizdus, o naująją technologiją naudojantys spalviniai displėjai yra keturis kartus ryškesni už skystųjų kristalų (LCD) ekranus ir dukart ryškesni už konkuruojančias e-popieriaus technologijas.

   Gaminant spalvinius displėjus, kiekvienas vaizdo elementas padalijamas į tris sekcijas. Kiekvienoje sekcijoje yra po du skirtingomis pradinėmis spalvomis nudažytus alyvos lašus, kurių vienas dengia kameros dugną, o kitas - jos viršų. Kiekvienos sekcijos viršuje dar yra filtras, išskiriantis trečiąją pirminę spalvą.

   Kuomet abu alyvos lašai pasklidę atitinkamuose paviršiuose, jie abu kartu su filtru sugeria visą šviesos spektrą, todėl ta sekcija tampa juoda. Tačiau abu alyvos lašus pastūmus į sekcijos kampus, ji nusidažo filtro padiktuota spalva. Kai visos trys sekcijos su žalios, raudonos ir mėlynos spalvų filtrais viršuje įjungiamos atspindžio modoje, gaunamas bendras baltas vaizdo elementas.