Virusai kasdien darosi vis sumanesni. Ekspertai sako, kad jau po keleto metų korporacijoms, siekiančioms garantuoti savo kompiuterinių tinklų saugumą, kasmet visame pasaulyje teks kartu išleisti keliolika milijardų dolerių. Internetinės saugos srityje dirbančios firmos trina iš pasitenkinimo rankas.

   Migueliui informatikos pamokos buvo labai nuobodžios. Jo sugebėjimai jau senokai pranoko tai, kas tose pamokose buvo dėstoma. Kol mokytojas kantriai aiškino algoritmų vingrybes, jam pavyko parašyti trumpą, bet labai piktą programėlę. Jis įkliuvo per kitas pamokas, kai Internete ieškojo kompiuterių, kuriuos būtų galima užkrėsti.

   "Sekėme jo veiklą nuo pat pradžių", - sako Jeffas Ogdenas, bene labiausiai Europoje saugomo kibernetinės saugos centro šefas.

   Tokių kaip Miguelis yra daug. Paprastai grėsmingos virusinės epidemijos prasideda visai nepastebimai. Piktybinius internetinius kirminus sukuria asmenys, kuriuos įtarti galima mažiausiai. Rugsėjo pradžioje buvo areštuotas 24 metų rumunas programuotojas Danas Dumitru Ciobanu. Jis kaltinamas mažiau nei per ketvirtį valandos sukūręs viruso MS Blast mutaciją, kuri atakavo kompiuterius visame pasaulyje. Dabar jam gresia 15 metų kalėjimo. Kitos to paties viruso versijos autorius yra 140 kg sveriantis 18-metis televizijos ir mėsainių mėgėjas Jeffrey Lee Parsonas. Dešimt savo gyvenimo metų jis tikriausiai praleis už grotų.

   MAS Blast iš viso užkrėtė apie milijoną kompiuterių, o šimtai kompanijų dėl to patyrė milijoninius nuostolius. Būtent šis virusas yra pirmas įtariamųjų dėl didelės elektros tinklų avarijos JAV rytinėje pakrantėje sukėlimo sąraše. Kasmet pasaulyje pasirodo keletas tūkstančių panašių į MS Blast internetinių virusų ar kirminų mutacijų. Patys žinomiausi jų, sukėlę Internete pragaištingas epidemijas buvo: Code Red, Nimda, SQL, Slammer, Bugbear.B ir Sobig. Kompanijos, siekiančios kiek įmanoma sumažinti jų keliamą grėsmę, ieško firmų, teikiančių tinklų saugos paslaugas. Tik kelios tokios firmos siūlo ištisą parą trunkantį kompiuterinių sistemų stebėjimą. Kibernetinė sauga tampa labai paklausia preke. Europinis Symentec SOC filialas įsikūrė teoriškai pačioje saugiausioje iš visų įmanomų vietų - šaltojo karo laikus menančiame priešatominiame bunkeryje.

Analitikai jaučiasi saugūs

   Pusės metro storio sienos ir kelis kartus storesnės lubos turėjo garantuoti saugumą tiems, kuriems pavyko išvengti branduolinės bombos smūgio. Britai sukūrė savąjį priešatominių bunkerių tinklą aštuntajame dešimtmetyje; jis buvo skiriamas vyriausybei ir vietinės valdžios institucijų darbuotojams. Po žeme saugomų atsargų privalėjo pakakti trims mėnesiams. Norint patekti į bunkerio vidų reikia pereiti tris šliuzus. Iki šios dienos oras yra valomas aktyvuotos anglies filtrais. Pats bunkeris yra paslėptas vienoje iš daugybės Hempšyro grafystės kalvų.

   Šiandien bunkerio viduje dirba kompiuteriai. Per 40 žmonių, dirbančių trimis pamainomis, ištisą parą rūpinasi, kad apie 600 firmų iš viso pasaulio jaustųsi saugiai. Kiekvieną mėnesį ši komanda išanalizuoja apie 9,5 mln. eilučių programinio kodo, atkeliavusio į klientų serverius. Tiktai maždaug 1,3 tūkstančio įtarimą keliančių eilučių vėliau yra analizuojamos kur kas kruopščiau, o 347 eilutės pasirodo esančios realios užpuolikės.

   Informatikams duomenys, saugomi kompiuteriuose, nėra pasiekiami. Jie analizuoja tik tai, kas vyksta vadinamosiose ugniasienėse - apsauginėse sistemose, saugančiose serverį nuo išorinės grėsmės. Už paslaugą reikia mokėti. Vieno įrenginio stebėjimas kainuoja apie 1000 svarų sterlingų per mėnesį. Už tai klientai perspėjami apie virusus ir hakerių bandymus prisijungti prie sistemos bei informuojami apie naujai išaiškėjusius komercinių programų trūkumus. Pastarieji yra tam tikros užpakalinės durys, per kurias į kompiuterius patenka piktavalės programos. Informatikai nėra priskiriami atskiriems klientams. Jie analizuoja visus duomenis ir ieško bendrųjų tendencijų remdamiesi savo pačių susikurta, nuo išorės izoliuota duomenų baze. Aptikus pavojų, į jį reikia akimirksniu reaguoti. Jeigu firma nespėja per dešimt minučių perspėti kliento apie jam gręsiantį pavojų, ji yra įsipareigojusi grąžinti dalį mėnesinio mokesčio. Tačiau per kelis SOC veiklos metus to dar nebuvo atsitikę.

   SOC šefas Jeffas Ogdenas neslepia, jog po 2001 m. rugsėjo mėnesio teroristinių išpuolių JAV internetinės saugos paslaugų paklausa gerokai išaugo. Atsiranda vis daugiau teisinių dokumentų, turinčių užtikrinti informacijos apsaugą. JAV galioja įstatymas, įpareigojantis stebėti firmas, stebinčias savo klientų kompiuterinę infrastruktūrą. Tai turėtų padidinti pasitikėjimą tokiomis firmomis. Teisiniai pokyčiai ir auganti užpuolimo baimė sąlygojo tai, kad rinka auga stebėtinai greitai. Analitikų firmos IDC duomenimis vien Europoje internetinės saugos paslaugų rinka 2006 m. turėtų išaugti iki 4,6 mlrd. dolerių per metus. Visame pasaulyje tos rinkos apyvarta pasieks beveik 15 mlrd. dolerių. Symantec ir jo svarbiausieji konkurentai - F-Secure ar Network Associates - atkakliai kovoja už kuo didesnį šio pyrago gabalą. Metinė britų Symantec Operation Center (SOC) apyvarta išauga po 400 proc.

Persvara tirpsta

   Kasdien pasaulyje vidutiniškai aptinkamos septynios plačiai naudojamų kompiuterinių programų - nuo duomenų bazių iki operacijų sistemų - klaidos. 2002 m. jų buvo aptikta per 2,5 tūkstančio - 81,5 proc. daugiau nei prieš metus. Laikas, praeinantis tarp plyšio programoje atradimo ir to momento, kai juo pasinaudoja hakeriai, sistemingai trumpėja. 1999 m. tam reikėjo 500 dienų. Po trejų metų bereikėjo tik 40 dienų. 2003 m. duomenyse jau minimos keliolika dienų - pamažu artėjame prie to, kad nebeturėsime prieš hakerius jokios laiko persvaros.

   Saugos specialistai tokią situaciją vadina "nulinės dienos" grėsme. Pridursime, kad virusai kasmet irgi plinta vis greičiau. Prieš porą metų pasirodžius labai pavojingam virusui Nimda, jis plito peršokdamas nuo sistemos prie sistemos. Naujausiosios piktybinės programos skenuoja tinklą ir vienu metu puola visus kompiuterius, kuriuose yra instaliuotos tam tikros defektus turinčios programos. Šių metų pradžioje virusas Bugbear.B per dvi-tris minutes sugebėjo užkrėsti 60 tūkst. kompiuterių. Analitikai, geriausiu atveju, gali aptikti atakų šaltinį per dešimt minučių. Po to dar reikia perspėti klientą ir informuoti, ko jis turi imtis, kad išvengtų nuostolių. Programuotojas užtruks dar kokį pusvalandį kurdamas vakciną. Vidinis Symantec rekordas šioje srityje yra 43 sekundės.

Greitesni už pavojų

   Kaip šioje situacijoje elgiasi tinklų sauga užsiimančios firmos? Jų veikla dažniausiai yra profilaktinė. Internetas yra kaip greitkelis. Tam tikru paros metu galima tikėtis tam tikro intensyvumo eismo. Jei eismas netikėtai sulėtėja ar paspartėja, tai reiškia, kad vyksta kažkas negero.

   Prieš atakuodami, hakeriai privalo surinkti informaciją, kur geriausiai paleisti savo piktavalę programą. Visi jų veiksmai yra iš anksto sekami, todėl analitikai gali atspėti, kada kas nors įvyks. Dabar užpuolimai pasidarė tiek sudėtingi, kad saugos firmos pradėjo naudoti specialią programą Digital Immune System, kuri automatiškai aptinka pavojų ir turi tam tikras dirbtinio proto užuomazgas. Kai tik sistema nustato, kad atsirado realus pavojus, pakanka paspausti mygtuką ir reikiama vakcina yra pasiunčiama klientui.

   Sistema automatiškai kuria vakcinas remdamasi savo turima informacija apie anksčiau įvykusias panašias atakas. Šitaip yra neutralizuojama beveik 90 proc. visų Internete kylančių pavojų. Bet visus nestandartinius atvejus turi nagrinėti žmonės. Tada reakcijos trukmė labai pailgėja. Ateityje prie Interneto prijungtiems asmeniniams kompiuteriams gali rimtai grėsti Warhol tipo kirminai ir vadinamieji flash virusai. Jie priklauso pirmajai piktavalių programų, veikiančių greičiau nei į pavojų gali sureaguoti analitikai, kartai. Tokie virusai per kelias minutes gali užkrėsti milijonus kompiuterių. Warholo kirminas turi optimizuotą skenavimo sistemą, leidžiančią nustatyti, kuriuos serverius galima pulti. Po to potencialių taikinių sąrašas yra padalijamas atskiroms viruso kopijoms, kurios pradeda puolimą. Per minutę taip galima užkrėsti tūkstančius kompiuterių, o per aštuonias minutes - visą milijoną kompiuterių.

Ne gaudo, o padeda

   Firmos, kurios rūpinasi tinklo saugumu ir seka duomenų srautus Internete, yra sukaupusios pačią aktualiausią informaciją apie potencialius pavojus. Nors joms dažnai pavyksta tiksliai nustatyti, iš kurios vietos prasidėjo ataka, tos žinios nėra panaudojamos persekiojant hakerius. Dažniausiai visa ši informacija yra perduodama klientui, kuris ir sprendžia, ką toliau daryti. Pačios firmos neturi teisiniam persekiojimui būtinų įgaliojimų.

   Symantec bendradarbiauja su britų National Crime Unit bei panašiomis Beneliukso šalių ir Suomijos tarnybomis. Įžangoje paminėtas ispanų moksleivis įkliuvo todėl, kad klientas panoro turėti išsamią informaciją apie savo užpuoliką. Tai buvo vienas iš vadinamųjų nusikaltėlių-mėgėjų, arba tokių hakerių, kurie tai daro iš chuliganiškų paskatų. Yra išskiriamos dar trys hakerių grupės:

   · profesionalūs nusikaltėliai, kurių motyvacija yra tradicinė - pinigai;

   · haktyvistai - žmonės, kurie Internetą naudoja kaip ginklą prieš jiems nepatinkančias organizacijas;

   · kibernetiniai teroristai.

   Didžiausią pavojų pernai sukėlusių virusų sąraše pirmąją vietą užėmęs Bugbear.B buvo kuriamas siekiant atakuoti bankų elektronines sistemas, MS Blast turėjo tapti keršto Microsoft įrankiu. Specialus virusas - Baby Bear - buvo sukurtas ir norint pakenkti firmai Symantec.

   Analitikų bendruomenė daugeliu požiūrių primena hakerių bendruomenę. Saugos specialistai, panašiai kaip ir kibernetiniai nusikaltėliai, turi savas internetines diskusijų grupes, kuriose pasikeičia informacija apie naujus pavojus, gręsiančius kompiuteriniams tinklams. Jie patys seka tai, kas yra kalbama hakerių svetainėse ir diskusijų grupėse. Pasinaudodami tokia simbioze, jie stengiasi būti greitesni už užpuolikus. Deja, technologijų pažanga sąlygoja tai, kad kiekviena epidemija yra pavojingesnė už anksčiau buvusias.