1997 m. ši technologija buvo įteisinta kaip IEEE 802.11 ryšio, veikiančio 1 ir 2 Mb/s sparta pramonės, mokslo ir medicinos (industrial, scientific, medical - ISM) viešosios 2,4 GHz ir infraraudonosios juostų dažniais, standartas. Iš pat pradžių ja buvo numatyta išplėsti tradicinių laidinio ryšio vietinių tinklų LAN (Local Area Networks) galimybes. Tada IEEE 802.11 tinklas buvo įsivaizduojamas kaip keli radijo ryšio galimybę turintys asmeniniai kompiuteriai, per vieną tinklo kreipties tašką prijungti prie LAN Etherneto. Ilgainiui šio standarto 802.11 tinklai ėmė plėstis ir virto sudėtingomis bei plačių galimybių ryšio sistemomis.

   1990 m. buvo įkurtas IEEE 802.11 ryšio standarto komitetas ir suformuotos laikinosios darbo grupės, kurios turėjo nustatyti ryšio sistemų, veikiančių 2,4 ir 5 GHz dažniais, technines sąlygas. Dabar šios sistemos ženklinamos atitinkamai "b" ir "a" raidėmis. "b" variantas taip suklestėjo, kad net pralenkė jo rengėjų lūkesčius. IEEE 802.11 ryšio komitetui teko šį standartą tobulinti; taip atsirado visa šio standarto išplėtų abėcėlė. Kiekviena išplėtos raidė apibūdina ryšio charakteristikas: trukdžius, saugumą, ryšio maršruto nustatymą ir net ryšio kokybę.

   IEEE 802.11b standartas apibrėžia ryšio sistemos veikimą ISM juostos dažniais, kai duomenų perdavimo sparta yra 5,5 ir 11 Mb/s. 1997 m. ši ryšio sistema galutinai buvo parengta ir jai Belaidžio ryšio, etherneto ir suderinamumo sąjunga (Wireless Ethernet Compatibility Alliance - WECA) suteikė komercinį prekės ženklą Wi-Fi. (WECA serfitikuoja įvairių gamintojų Wi-Fi įrangos tarpusavio suderinamumą.) Siųstuvo galiai moduliuoti taikomos atvirkštinio kodo manipuliavimo - CCK (complementary code keying) bei paketų dvejetainio sąsukinio kodavimo - PBCC (packet binary convolutional coding) technologijos.

   Sparčiausias standarto variantas - IEEE 802.11a - duomenis tiekia 6 - 54 Mb/s sparta. 1997 m. jis buvo baigtas rengti kartu su "b" variantu. IEEE 802.11 standarto "a" variantas pasirodė iš dalies dėl to, kad "b" varianto sistema veikia tos pačios juostos dažniais kaip ir radijo telefonai, mikrobangų krosnelės bei ryšio sistema Bluetooth, kurie trikdo ryšį. IEEE 802.11a ryšys veikia 5 GHz juostos dažniais. (Ši juosta Jungtinėse Valstijose vadinama nelicencine nacionalinės informacijos infrastruktūros juosta - Unlicenced National Information Infrastructure band.) Šio ryšio standarto įranga taiko ortogonaliojo dažninio tankinimo moduliavimo technologiją - OFDM (orthogonal frequency-division multiplexing) ir yra gimininga belaidžio ryšio HiperLAN II standarto (parengto Europos telekomunikacijų standartų institute Prancūzijoje) radijo įrangai.

   IEEE 802.11g variantą rengianti darbo grupė siekia, kad IEEE 802.11a ryšys būtų toks pat spartus ir veikdamas 2,4 GHz ISM juostos dažniais. Iš esmės šios darbo grupės tikslas - paspartinti Wi-Fi tinklus. Į dabartinį IEEE 802.11g varianto projektą įtraukta ir "a" varianto OFDM bei dvi papildomos moduliavimo technologijos: PBCC ir CCK. IEEE 802.11g standarto ryšys 2,4 GHz juostos dažniais bus toks pat spartus kaip ir 802.11a (65 Mb/s). Dėl šio varianto moduliavimo schemų 2000 ir 2001 m. kilo daug ginčų. Vienos nuomonės buvo prieita 2001 m. lapkritį, ir 2002 m. intensyviai dirbusi grupė pagaliau parengė IEEE 802.11g projektą. Nors jis turėtų būti patvirtintas ne anksčiau kaip 2003 m., kai kurios gamybos kompanijos jau paskelbė parengusios "g" varianto įrangą.

   Šiuo metu rengiami ir kiti šio standarto variantai. "c", "d" ir "h" variantus rengiančios laikinosios darbo grupės sukurtos specialiems tinklų plėtros ir valdymo uždaviniams spręsti. IEEE 802.11e variantas leis teikti paslaugas realiu laiku (garso ir vaizdo duomenis). IEEE 802.11f - garantuos ryšį tarp skirtingų tinklo kreipties taškų; taip bus nustatomas reikiamas maršrutas. Ryšio slaptumą turėtų garantuoti naujausio šifravimo standarto variantas IEEE 802.11i.

   1996 m. JAV federalinės ryšio komisijos (Federal Communications Commission - FCC) parengtame Federaliniame telekomunikacijų įstatyme dėl aiškumo sparčioji kreiptis apibrėžiama kaip prisijungimas prie interneto, bent viena kryptimi teikiantis daugiau kaip 200 Kb/s duomenų srautą. Jei tokios pat spartos duomenys ir perduodami, ir priimami, ryšys vadinamas dubliuotuoju.

   Bendrasis terminas plačioji juosta nėra apibrėžtas ir apskritai laisvai interpretuojamas. Paslaugų teikėjai, įrangos pardavėjai ir lustų gamintojai šį terminą vartoja nesukdami sau galvos. Paprašytas jį apibrėžti, Verizon Communications prezidentas ir vyriausiasis administratorius Ivanas Seidenbergas 2002 m. sausio mėn. kalboje, pasakytoje telekomunikacijų verslo atstovų konferencijoje, paminėjo 640 Kb/s duomenų perdavimo spartą. Kodėl būtent šį skaičių, liko neaišku.

   Kitas kriterijus plačiajai juostai apibūdinti yra vaizdo perdavimas. Jei jungimas prie interneto vadinamas plačiajuosčiu, galima tikėtis, kad toks ryšys sugebės realiu laiku perduoti vaizdo duomenų srautus. Tačiau net juos perduodant suglaudintų vaizdo duomenų siuntimo formatu MPEG-4 (Moving Pictures Expert Group - judamųjų vaizdų ekspertų grupė), standartinei televizijos transliacijai prireiks apie 4 Mb/s srauto. Taigi, jei plačiąją juostą apibrėžtume vaizdo duomenų perdavimo požiūriu, nei kabeliniai modemai, nei skaitmeninės abonentinės linijos (DSL) negalėtų būti laikomi plačiajuosčiais.

   Beje, vartotojui šie apibrėžimai visiškai neįdomūs. Jam reikia tik paslaugų. Šiuo metu dauguma abonentų, ko gero, mieliau mokėtų už žaibišką prisijungimą, nei už duomenų perdavimo spartą. Taigi, jei pasirodytų tikrai pribloškiama plačiajuosčio ryšio paslauga, ji ir galėtų tapti realiu šio termino apibūdinimo kriterijumi.