Vienas iš kompiuterių technikos pionierių, profesorius Josephas Weizenbaumas įspėja, jog nereikia pervertinti kompiuterinio švietimo mokyklose reikšmės. Jo nuomone, žymiai svarbiau yra vystyti kritinio mąstymo ir tam reikalingo kalbos žinojimo sugebėjimus.

   „Didžiausiu bet kurios mokyklos prioritetu turi būti gimtosios kalbos mokymas. Bet visiškai akivaizdu, jog šiandien mokykla nesugeba įgyvendinti šios prioritetinės užduoties“, - pasakė į pensiją išėjęs Masachusetso technologijos instituto (MIT) kompiuterių mokslo profesorius.

   Kalbėdamas apie siekimą visas mokyklas prijungti prie Interneto, Weizenbaumas pasakė: „Kiekvieną kartą, kai mokykloje atsiranda kas nors nauja, reikia pašalinti kažką sena. Mokykla turi ne tik ribotą finansinį biudžetą, bet ir ribotą laiko biudžetą“. Todėl prieš bet kokias reformas reikia apsispręsti dėl prioritetų, o svarbiausias iš jų, Weizenbaumo nuomone, yra gimtosios kalbos mokymas.

   „Tam tikra prasme aš neprieštaraučiau, jeigu Internetas ir kompiuteriai prigytų mokyklose kaip savanoriška užklasinė veikla“, - priduria Weizenbaumas. Bet dėl to nereikia, kaip dažnai yra siūloma, kiekvienoje klasėje pastatyti kompiuterius.

   „Tėvai dažnai mano, kad jų vaikų darbo aplinkoje visur bus daugybė kompiuterių. Kas daugiau išmanys apie juos, pasieks daugiau negu tas, kuris apie kompiuterius nieko neišmano. Tai netiesa“, - mano Weizenbaumas. Išties, beveik kiekviename darbe rasime kompiuterių, bet visa technika yra kažkur fone - panašiai kaip telefonai ar liftai, kurie irgi yra sudėtingi šiuolaikiniai prietaisai, bet jais naudotis lengvai išmoksta kiekvienas trijų metų vaikas. Ir šiuo atveju nėra jokio reikalo iki smulkmenų žinoti, kaip tie įrenginiai veikia.

   Nekaltai atrodantis naujas pleistras išvaduos nuo švirkšto baimės. Skirtingai nuo įprastinių medicininių pleistrų, šis yra aukštos technologijos gaminys. Nikotino pleistras, pavyzdžiui, tik kybo ant odos ir laukia, kol aktyvioji medžiaga įsiskverbs per odą. Naujasis pleistras įbrėžia odoje smulkučius pjūvius, o jame įtaisytas baterijos maitinamas elektrodas pasirūpina, kad vaistai kryptingai patektų į organizmą.

   Rėžius odoje palieka ne ilgesni kaip dešimtadalis milimetro titano folijos spygliai. Virš titano folijos yra rezervuaras su medikamentais, o už jo membrana ir elektrodas. Visa ši konstrukcija panaudoja seniai žinomą būdą - elektros įtampa gali priversti vaistų molekules įsiskverbti per odą. Daugelis molekulių yra įelektrintos, todėl stumiamos to paties ženklo krūviu įkrauto elektrodo. Mažesnės, pavyzdžiui, skausmą malšinančių vaistų molekulės, įsiskverbia per odą greitai ir be jokių problemų. Didesnėms, pavyzdžiui, insulino molekulėms, reikia iš anksto įbrėžtų skylučių.

   Amerikiečių firma ALZA, dabar bebaigianti klinikinius naujojo pleistro tyrimus, buvo užpatentavusi jo idėją dar prieš 20 metų, bet iki šiol nebuvo techninių šios idėjos įgyvendinimo galimybių.

   Japonų firma Matsushita kuria ilgaamžes apšvietimo lemputes, dirbtinei dienos šviesai gauti naudojančias mikrobangas. Šiuolaikinėse kaitinimo lemputėse yra iki baltumo įkaitintas metalo siūlelis, o fluorescenciniuose vamzdeliuose elektrodai sukuria plazmą - abiejų rūšių apšvietimo prietaisai perdega po keleto tūkstančių valandų darbo. Matsushita ruošiasi naudoti 2,4 GHz mikrobangas - tokio pat dažnio, kaip ir naudojamos mikrobangų krosnelėse. Specialiame rezonatoriuje mikrobangos sužadins indžio ir bromo junginius, kurie pradės spinduliuoti šviesą. Tokios 50 W galios lemputės neturės galinčių susidėvėti siūlelių arba elektrodų, todėl veiks ne mažiau 60 000 valandų. Bet pardavime jos nepasirodys anksčiau nei 2002 metais.

   Švedų mokslininkai vėl pagerino plonasluoksnių saulės elementų efektyvumo pasaulio rekordą. Dabar Uppsaloje įsikūrusio Angstriomo saulės centro (ASC) pagaminti saulės elementai verčia elektra 16,6 proc. saulės spinduliuotės energijos. Savo ankstesnįjį rekordą jie pranoko beveik dviem procentais.

   „Šis pasiekimas reiškia, kad saulės energetikoje galima tikėtis komercinio persilaužimo, nes pagrindinis plonasluoksnės technologijos pranašumas yra jos nedidelė kaina“, - tvirtina Centro vadovas Lennartas Malmqvistas.

   Tiriantys plonasluoksnes technologijas mokslininkai nuolat varžosi tarpusavyje dėl didesnio efektyvumo gavimo, nes tai yra pats svarbiausias šių puslaidininkinių komponentų parametras. Šios varžybos tikrai primena sportą. Dešimtojo dešimtmečio viduryje efektyvumas nesiekė net 10 proc. Praėjusių metų birželio mėnesį ASC mokslininkams nuosekliai sujungtų saulės elementų modulyje pavyko pasiekti 14,7 proc. efektyvumą. Tuoj po to vokiečių Siemens pakartojo šį pasiekimą. Bet dabar švedai kartelę vėl pakėlė.

   Šiandien rinkoje parduodami saulės elementai turi maždaug tokį pat efektyvumą, kaip ir naujasis pasaulio rekordas. Bet visas reikalas tas, kad tie elementai yra gana brangūs. Jie yra gaminami iš silicio kristalų plokštelių, o jos yra nepigios. Gaminant pačias silicio plokšteles yra sunaudojama labai daug energijos.

   Plonasluoksnius saulės elementus atpigina tai, jog jie yra gaminami nusodinant keletą plonų įvairių medžiagų sluoksnių ant bet kokio pagrindo - kad ir ant paprasto stiklo lakštų. Dėl to jų gamybos kaina daugiau nei keturis kartus mažesnė nei silicio saulės elementų.

   Lennartas Malmqvistas nesako, kuri ASC plonasluoksnės technologijos dalis buvo patobulinta, bet teigia, jog labai svarbi rolė atitenka pasirenkant tinkamas medžiagas. Jis taip pat mano, kad didžiausios pažangos jo vadovaujama grupė pasiekė kurdama patikimus ir stabilius plonasluoksnius modulius. Rekordas tėra šalutinis tyrimų rezultatas.

   Švedijoje universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų mokslininkai patys turi teisę į savo atradimų panaudojimą. Bet šiuo atveju atskiras technologijos detales kūrė daug žmonių, todėl įkurti vieną firmą bus gana sunku. Todėl Uppsalos universitetas pasitelkė firmą Nordic Solar Energy, kuri stengsis įdiegti ASC pasiekimus.

   Užrašykite keletą pastabų savo bloknote ir tekstas automatiškai bus įsimintas jūsų kompiuteryje arba pasiųstas toliau jūsų mobiliuoju telefonu. Arba, užpildykite formuliarą, pasirašykite jį ir galima laikyti, kad prekes jau užsisakėte. Turint švedų firmos Anoto sukurtą skaitmeninį rašiklį tai galima padaryti be jokių problemų. Anoto AB yra dukterinė kompanijos C-Technologies firma. 17 proc. Anoto akcijų turi Ericsson, dabar svarstantis, ar tą dalį nepadidinus iki 33 proc.

   Rašoma tušinuko šerdele, kuri įtvirtinta gana tradiciniame rašiklio korpuse. Bet Anoto rašiklyje dar yra ir mažytė skaitmeninė vaizdo kamera su CMOS sensoriumi. Mikroprocesorius sensoriaus gaunamą informaciją apdoroja, o Bluetooth jungtis pasiunčia duomenis kitam Bluetooth terminalui, pavyzdžiui, mobiliajam telefonui.

   Reikia rašyti popieriuje, kuriame iš anksto atspausdintas daugelio taškų raštas, bet tas raštas akiai beveik neregimas, nes taškų ir popieriaus kontrastas tėra tarp 1 ir 3 procentų. Taškai vienas nuo kito nutolę per 0,3 mm ir sudaro specialų raštą. Kamerai užregistravus 6x6 taškus, galima pasiekti 30 µm dydžio skyrą. Specialūs rašikliui suprantami raštai perduoda jam atskiras komandas, pavyzdžiui, „įsimink“, „pasiųsk“, „adresas“ ir panašiai.

   Tą raštą galima įspausti bet kokiame popieriuje ar kitoje medžiagoje, leidžiančioje pasiekti 1000 dpi skyrą. Paprastai tam yra naudojama tradicinė ofsetinė spauda ir anglies pagrindu sukurti dažai. Tik jie gali sugerti infraraudonąją spinduliuotę, kurią siunčia rašiklis norėdamas, kad kamera pamatytų rašymo plotą. Anoto raštus galima atspausdinti ir naudojant kitas spalvas, įskaitant ir juodą.

   Kamera eksponuoja vaizdą kas viena šimtoji sekundės. Po kiekvienos tokios ekspozicijos yra surenkama informacija apie X ir Y koordinates, kampą, kurį sudaro plunksna su popieriumi, rašiklio pasukimą, jo paspaudimo laipsnį; be to, kiekvienos ekspozicijos laikas taip pat yra fiksuojamas.

   Spausdintomis raidėmis rašytos raidės ir skaičiai yra įrašomi iš anksto nurodytu adresu; juos galima versti į ASCII formatą. X/Y plokštumos failą galima suspausti ir užšifruoti. Gautieji duomenys supakuojami ir saugomi tarpinėje atmintinėje. Galiausiai informacija bevieliu, Bluetooth standarto ryšiu siunčiama į kompiuterį, kuris paruošia popieriuje rankraščio faksimilę.

   Prie pirmųjų taikymų priskirtini ryšys tarp darbo kalendoriaus „Time Manager“ ir jo skaitmeninių atitikmenų, tokių kaip „MS Outlook“, grafiniai elektroniniai laiškai, SMS žinutės ir faksimilės, kurias galima pasiųsti tenaudojant rašiklį ir popieriaus lapą.

   Anoto ruošiasi šios technologijos licencijas pardavinėti gana žema kaina, nes nori, kad ji kuo plačiau pasklistų rinkoje, o jų sukurtas skaitmeninis popierius taptų pramonės standartu. Pirmieji gaminiai turėtų pasirodyti kitų metų viduryje. Pradžioje rašiklis turėtų kainuoti apie 100 dolerių, bet greitai jo kaina gali nukristi daugiau kaip dvigubai.

   Daugiau informacijos: http://www.Anoto.com

   Vienoje iš Brazilijos miesto gatvių susidūrė du automobiliai. Iš jų iškart iššoko du vairuotojai, šauksmais ir gestais stengėsi įrodyti savo teisumą. Staiga sucypė mikroautobusiuko stabdžiai, iš jo išlipo teisėjas ir jo padėjėjas, nešinas specialiu nešiojamuoju kompiuteriu. Prisistatė momentinis kibernetinis teisingumas.

   Visa tai ne fantazija. Kompiuteryje yra įdiegta programa „Elektroninis teisėjas“ (e-judge), skirta padėti žmonėms operatyviai ir metodiškai, remiantis liudininkų parodymais ir rastais daiktiniais įrodymais vykdyti teisingumą pačioje įvykio vietoje. Ji gali vietoje išrašyti baudas, sustatyti nuostolių atlyginimo aktus ir netgi rekomenduoti laisvės atėmimo nuosprendžius.

   Programą bando trys Espirito Santo valstijos teisėjai. Visas šis eksperimentas tėra didelės „Teisingumu ant ratų“ vadinamos programos, skirtos gremėzdiškos Brazilijos teisingumo sistemos supaprastinimui, dalis. Šitaip nesiekiama pakeisti teisėjus, bet tik norima padaryti jų darbą efektyvesnį.

   Policijai pranešus apie autoįvykį, teismo brigada gali prisistatyti per dešimt minučių. Dažniausiai tereikia atsakyti į paprasčiausius klausimus - nuosprendžio paskelbimas yra grynai loginė procedūra. Programa siūlo į paprastų, bet esminių klausimų rinkinį atsakyti „taip“ arba „ne“. Po to programa paskelbia nuosprendį ir jį išspausdina. Jei teisėjas žmogus su juo nesutinka, nuosprendis paprasčiausiai atšaukiamas.

   Daugelis žmonių yra labai patenkinti, kad iškilusį ginčą galima išspręsti tiesiog įvykio vietoje. Dabar panašios sistemos diegimo galimybes svarsto anglai ir amerikiečiai.

   Sportinių marškinėlių dažymo technologija gali leisti aukštatemperatūrius superlaidininkus gaminti beveik taip pat nebrangiai, kaip ir puslaidininkių mikroschemas. Austrų chemikai sukūrė būdą, leidžiantį šilkografiškai formuoti superlaidžias plėveles ir iš jų gaminti sudėtingas grandines, turinčias nulinę varžą.

   „Šilkografija - tai technologija, kurios visi jau atsisakė, tačiau mes bandome ją atgaivinti“, - sako šį darbą atlikęs Gerhardas Gritzneris iš Linco universiteto.

   Šilkografijoje naudojamas norimo rašto formos trafaretas, kuris pradžioje uždedamas ant pagrindo, o po to per jį yra užnešamas skystis arba pasta, paliekanti pagrinde pageidaujamą piešinį. Bet pastą, kuri būtų superlaidi palyginti aukštoje skystojo azoto temperatūroje (77 K), nėra taip paprasta pagaminti. Aukštatemperatūrius superlaidininkus sudaro mažyčiai kristalėliai, kurie laidūs tik vienoje plokštumoje. Gerame superlaidininkyje laidžiosios plokštumos turi susiderinti tarpusavyje, o kristalai - turėti gerą kontaktą vienas su kitu.

   Austrų grupė naudoja talio keramiką, kuri tampa superlaidi žemesnėse nei 120 K temperatūrose. Jie maišo kristalus su organiniu rišikliu ir šitaip pagamina pastą, kurią galima per trafaretą užnešti ant cirkonio dioksido padėklų. Po to jie atkaitina savo pagamintąją grandinę perorientuodami superlaidžias plokštumas ir sudegindami rišiklį.

   Ankstesni superlaidžios pastos pagaminimo bandymai nepavyko, nes deginant rišiklį plėvelėje pasilikdavo nemažos poros, dėl kurių pablogėdavo elektrinis kontaktas tarp pavienių kristaliukų. Iš tokios pastos pagamintomis grandinėmis nebuvo galima leisti didesnio nei kelių tūkstančių amperų į kvadratinį centimetrą elektros srovės tankio.

   Austrams pavyko ten, kur kiti patyrė nesėkmę, nes jie žengė papildomą žingsnį. Po pirmojo atkaitinimo ciklo jie suspaudžia grandinę, sumažindami plėvelės poringumą, o po to atsargiai kaitina bandinį dar kartą gerindami kristalų persiorientavimą. „Mes jau pasiekėme 40 000 A/cm² dydžio srovės tankį ir dabar svajojame apie 100 000“, - sako Gritzneris.

   Aukštatemperatūriai superlaidininkai jau dabar yra naudojami jautriose radijo antenose ir korinio ryšio bazinių stočių filtruose. Tačiau šie komponentai yra brangūs, nes jie gaminami vakuuminio garinimo būdu. Šilkografijos būdu pagaminti superlaidūs prietaisai galėtų būti pigesni.

   Gali atsitikti taip, kad „Žvaigždžių karų“ prisižiūrėję skėriai padės sumažinti avarijų skaičių keliuose. Anglijoje ir Šveicarijoje panašūs keisti bandymai jau padėjo sukurti robotą, sugebantį išsisukti nuo į jį artėjančių objektų. Jie tikisi, kad robote panaudota neuronų tinklų programa, kopijuojanti dalies skėrio smegenų veikimą, taps naujos priešsusidūriminės automobilių sistemos pagrindu.

   Paprastai tokiose sistemose yra panaudojami arba radarai, arba infraraudonosios spinduliuotės detektoriai, o jų signalų apdorojimui pasitelkiamas galingas kompiuteris. Bet vabzdžiai, nors jų prasta rega ir silpnai išvystyti smegenys, puikiai sugeba šoktelėti į šalį nuo greitai į juos artėjančių daiktų.

   Skėriams šį sugebėjimą suteikia už kiekvienos jų akies esantis didelis neuronas, vadinamas judesio jutikliu LGMD. Manoma, jog būtent šis jutiklis inicijuoja besistengiančio pabėgti vabzdžio šuolius. Jeigu pavyktų nukopijuoti LGMD veikimą, būtų galima sukurti automobiliams ar lėktuvams skirtas sparčias susidūrimų išvengimo sistemas. Sistemos, kuriose būtų tokie neuronai, galėtų atskirti, kurie iš objektų gali kirsti automobilio kursą, o kurie ne.

   Newcastle universiteto (Anglija) neurobiologė Claire Rind, norėdama suprasti kaip šis neuronas veikia, rodydama skėriui greitai artėjančių objektų vaizdus, matavo neurono aktyvumą. Ji pasirinko kino filmo „Žvaigždžių karai“ scenas, nes šiame filme tokių objektų yra rodoma daugiau negu reikia.

   Po to Rind kartu su Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciūriche specialistais sukūrė robotą, kurio regos sistema buvo panaši į tą, kurią turi skėriai. Mažas triratis robotas turi vaizdo kamerą, kurios skyra tėra 20 x 20 vaizdo taškų ir maždaug atitinka grūdėtą ir neraiškią skėrio regą.

   Toliau tokio dirbtinio fotoreceptoriaus signalas yra šiek tiek apdorojamas ir siunčiamas roboto judesio detektoriui, kuris reaguoja kaip ir skėrio LGMD. Mokslininkai nustatė, kad jų sukurtas robotas sugebėjo išsisukti nuo 91 proc. į jį judėjusių daiktų, netgi jei kartais tam likdavo visai nedaug laiko.

   Šiuos tyrimus įdėmiai stebi automobilių pramonės specialistai. Jie tikisi, kad ateityje skėrių regos tyrimai leis sukurti tobulesnę sistemą, negu kad dabartinės apsaugos nuo susidūrimų sistemos.