Vartotojai, kurie nešiojamąjį kompiuterį ar PDA (asmeninį skaitmeninį asistentą) prie interneto jungia korinio mobiliojo ryšio tinklais, galėtų ženkliai padidinti kreipties spartą, jei savo įrangos ištekliais sutiktų dalytis su tokiais pat šalia esančiais vartotojais.

   Ši naujovė gimė Palo Alto (Kalifornijos valst.) kompanijos Hewlett-Packard mokslinių tyrimų laboratorijoje. Jos programinės įrangos kūrėjai padarė išvadą, kad tokių "bendradarbiaujančiųjų" mobiliųjų tinklų vartotojai savo lėtosiomis korinio tinklo grandimis galėtų kolektyviai perduoti ar priimti didelės apimties failą.

   Daugumoje mobiliųjų prietaisų (nešiojamųjų kompiuterių, PDA ir mobiliųjų telefonų) įdiegtos dvi belaidės kreipties galimybės. Viena iš jų - ryšys su vietinio belaidžio ryšio Wi-Fi tinklais, kurie savo ruožtu su internetu sujungti plačiajuoste linija. Wi-Fi (IEEE standarto 802.11b) tinklai atitinka 11 MHz pločio dažnių juostą, bet, norėdami ja pasinaudoti, nuo "karštojo taško" antenos (geležinkelio stotyje, oro uoste, kavinėje ir pan.) turite būti nutolęs ne daugiau kaip už 100 m.

   Jei esate už ryšio su Wi-Fi tinklu ribų, su internetu galite susisiekti korinio ryšio tinklais, tačiau šios belaidės grandys yra gerokai lėtesnės. GPRS standarto korinių tinklų, kurie kartais vadinami 2,5G tinklais, duomenų perdavimo sparta skaičiuojama dešimtimis kb/s. Hewlett-Packard tyrėjams kilo mintis, kad mobiliųjų prietaisų vartotojai galėtų sudaryti Wi-Fi tinklą ir iš savo lėtųjų korinio ryšio grandžių suformuoti vadinamąją "bendradarbiaujančiąją" mobiliąją bendruomenę bei sukurti sparčiąją belaidžio ryšio grandį, kuria paeiliui naudotųsi visi šios bendruomenės nariai.

   Naujoji Puneet Sharmos ir bendradarbių iš Palo Alto mobiliojo ryšio sistema sukurta atsižvelgus į tai, kad daugelis vartotojų, susisiekdami su internetu ir per kelias sekundes priimdami ar išsiųsdami failą, nenaudoja visos ryšio kanalo pralaidos. Paskui jie paprastai kelias minutes skaito failą ir tuo metu jų prietaisų resursai nenaudojami.

   P. Sharmos grupė pasiūlė į mobiliuosius prietaisus įdiegti programinę įrangą, kuri "jaustų" šalia (pvz., vieno traukinio vagono) esančius "savus" prietaisus ir iš jų sukurtų Wi-Fi tinklą. Kiekvienas prietaisas per savąją korinio ryšio grandį būtų sujungtas su internetu.

   Be to, Hewlett-Packard planas numato, kad korinio ryšio ar kitos paslaugų teikėjos valdytų mobiliosios bendruomenės serverį, o šis kontroliuotų kiekvieną "bendradarbiaujančiojo" tinklo prietaisą. Tarkim, kažkuris traukinio vagono vartotojas iš BBC užsisako vaizdo klipą. Užklausa patenka į bendruomenės serverį, kuris per internetą ją persiunčią BBC. BBC serverio siunčiami duomenų paketai pirmiausiai patenka į bendruomenės serverį. Šis, užuot duomenis siuntęs viena lėtąja korinio ryšio grandimi, juos perduoda lygiagrečiais vagono mobiliųjų prietaisų srautais. Akivaizdu, kad šiuo atveju failo įkeltis gerokai paspartėja.

   Priėmę duomenų paketus, "bendradarbiaujantieji" mobilieji prietaisai Wi-Fi tinklu juos siunčia klipo užsakovui. Iš siunčiamo failo fragmentų susidėlioja vaizdo klipas.

   Minėtoje Palo Alto laboratorijoje šia sistema buvo išbandyta įkelti 1 MB failą. Kiekvienas iš keturių eksperimento dalyvių - mobiliųjų prietaisų vartotojų - prie tinklo buvo prijungtas imituota GPRS grandimi, kurios sparta - 45 kb/s. Kiekvienam "bendradarbiaujančiojo" tinklo vartotojui tapo prieinama daugiau kaip keturgubai platesnė dažnių juosta - per 200 kb/s.

   Kuo daugiau vartotojų formuoja bendruomenę, tuo spartesniu ryšiu jie gali naudotis, nes sistema į kintamų prietaisų skaičių reaguoja automatiškai.

   P. Sharma pripažįsta, kad, nepaisant akivaizdžių privalumų, susirūpinimą kelia tokios sistemos sauga. Pavyzdžiui, bendruomenės serveriu siųsdami didelius duomenų srautus, hakeriai galėtų sąmoningai sutrikdyti "bendradarbiaujančiosios" mobiliosios bendruomenės darbą. Tokie veiksmai galėtų užblokuoti ir telefono ryšį. Tačiau tokiu atveju, sako jis, vartotojai galėtų nedelsdami "išeiti" iš bendruomenės.

   Mainais į spartesnę kreiptį vartotojai, kurių mobilieji telefonai belaidžiu ryšiu sujungti su bendruomenės serveriu, turėtų sutikti, kad jų dažnių juosta kartais naudotųsi ir kiti - failams priimti ar perduoti. Be to, jie pastebėtų, kad jų telefonų akumuliatoriai išsikrauna greičiau nei įprasta, nes kartu su dažnių juosta tarnauja kitiems bendruomenės nariams. Visgi, P. Sharmos manymu, lygiateisio modelio (peer-to-peer) tinklų sėkmė perša mintį, kad šią kainą žmonės sutiktų mokėti. "Juk čia ne labdara. Jūs irgi turite naudos, " - priduria jis.