Saugumo tarnybos, siekdamos atremti pasaulinio terorizmo išpuolius, privalo naujai subalansuoti elektroninių šnipinėjimo priemonių ir žvalgybos agentų potencialą.

   1985 m., kai valstybių šnipinėjimą buvo galima laikyti kad ir agresyviu, bet visgi civilizuotu Vakarų bei komunistinių šalių bloko žaidimu, Williamo Franciso Buckley, JAV centrinės žvalgybos valdybos Beirute vadovo, mirtis tapo perspėjimu, kad šio žaidimo baigtis gali būti žiauri. 1984 m. kovo 16 d. pagrobtas islamo šiitų fundamentalistų, po 15 mėnesių, neišlaikęs nuolatinių kankinimų, eidamas 57 m., jis mirė. Po šešerių metų jo kaukolė ir kai kurie kaulai buvo rasti netoli kelio į Beiruto oro uostą.

   Šaltojo karo laikais toks žiaurumas buvo neįprastas. Buvusio CŽV direktoriaus R. Jameso Woolsey žodžiais tariant, diplomatinį imunitetą turintis amerikietis, pagautas šnipinėjantis Maskvoje, blogiausiu atveju galėjo būti kelias valandas sulaikytas ir, paskelbtas persona non grata, paleistas. Anais laikais buvo žaidžiama pagal tam tikras taisykles ir priešas netgi buvo gerbiamas. Šių žaidimų prizai, kuriais dažniausiai mėgavosi siauras pačių dalyvių ratas, būdavo neįprasti: branduolinių užtaisų trotilo ekvivalento megatonos, "palieknėjusios" raketos, intrigų, rezgamų Gvatemaloje ar Angoloje, pabaiga ir pan. Į sovietų rankas patekusi naujojo JAV žvalgybinio palydovo techninė dokumentacija buvo laikoma gėdingu žvalgybos žlugimu.

   Seni geri laikai! Dabartiniais laikais žvalgybos klaidos gali virsti tūkstančių žmonių žūtimi, šimtais milijardų dolerių vertinamais nuostoliais, mirtinų vaikų ligų užkratais bei po visą pasaulį pasklidusiais neapsakomo siaubo vaizdais. Dar niekad žvalgyba nebuvo tokia gyvybiškai būtina JAV, Rusijos ir Europos nacionaliniam saugumui. Dar niekad žvalgybai nebuvo mestas toks akiplėšiškas iššūkis.

   Dar nebuvo išsisklaidę dūmai virš rugsėjo 11 d. griuvėsių, o JAV Kongrese jau skambėjo kalbos apie žvalgybos žlugimą, ir tą deramai pagarsino žiniasklaida. Be abejo, katastrofa atskleidė ne tik skausmingus žvalgybos darbo trūkumus, bet ir ne mažiau baisias kliūtis jiems įveikti. Visame pasaulyje išsikerojusios žvalgybos agentūros per dešimtmečius išmoko įspėti bei atremti palyginti nuspėjamus ir toli gražu neakivaizdžius pavojus. Kyla klausimas, ar šios tarnybos galės pakankamai greitai prisitaikyti prie nepalyginti fanatiškesnio bei decentralizuotesnio priešo, kurio kultūra pašaliečiui yra nesuvokiama ir kuris puoselėja planus išžudyti kiek galima daugiau Vakarų pasaulio žmonių? Nors praėjusių (2001) metų įvykiai sukrėtė daugelio šalių saugumo tarnybas, visgi sunkiausia atsakomybės našta užgrius JAV žvalgybos sistemą, kuri yra gausiausia ir geriausiai aprūpinta.

   Be abejo, šiuolaikinis terorizmas - tai ne tik ryškios tarptautinio radikaliojo islamo grupuotės, bet ir kitos teroristų organizacijos. Tačiau iš visų teroristų didžiausią ryžtą žudyti vakariečius ir naikinti Vakarų nuosavybę pademonstravo islamo fundamentalistai. Todėl JAV bei jos sąjungininkų žvalgybos institucijos ir net buvusieji šaltojo karo varžovai šias grupuotes akylai seka. Ypač reikia atkreipti dėmesį į radikaliąją Al Qaeda organizaciją, kuri, kaip manoma, surengė rugsėjo 11 d. bei ankstesnius išpuolius ir su kurios veikla siejamas arabų pasaulio multimilijonierius Osama bin Ladenas.

   Kai JAV, Europos ir Rusijos žvalgybos pradėjo perprasti Al Qaedos ir panašių organizacijų veiklos metodus, Williamo Buckley - kai kurių nuomone, geriausio kovos su terorizmu CŽV specialisto - žūtis buvo tarsi ateities įvykių pranašystė. Kadaise šnipinėjimas vyko pagal tam tikras taisykles. O dabar "kare prieš bin Ladeną ar Saddamą Husseiną nebus laikomasi jokių taisyklių", pareiškė Woolsey ir pridūrė, kad juos jis prilygina Torkvemadai - vyriausiajam 15 a. ispanų inkvizitoriui.

Susiskaldžiusi žvalgybos institucija

   Po rugsėjo 11 d. Jungtinėse Valstijose buvo išanalizuoti žvalgybos trūkumai ir prieita prie šių išvadų:

· Agentams trūksta analitikų gebėjimų, svetimų kalbų įgūdžių, o ypač mokėjimo šnipinėti - rinkti informatorių teikiamus priešiškos organizacijos ar vyriausybės duomenis.

· Auga atotrūkis tarp esamų techninių žvalgybos priemonių ir mokėjimo jomis naudotis, pavyzdžiui, gebėjimo dešifruoti, analizuoti ir operatyviai pateikti perimtą informaciją, kuri koduotu elektroniniu paštu, telefono pokalbiais ar kitomis komunikacijos priemonėmis perduodama visame pasaulyje.

· Trūksta glaudesnio bendradarbiavimo tarp šalies organizacijų, kurios renka užsienio šalių duomenis ir tų, kurios slopina užsienio šalių žvalgybinę ir teroristinę veiklą šalyje.

· Netolygus įvairių šalių žvalgybos tarnybų bendradarbiavimas slopina jų pastangas kovoti su tokiomis tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis, kaip Al Qaeda, kurios, kaip manoma, turi savų agentų dešimtyse šalių.

   Šių veiklos trūkumų suvokimas verčia imtis šiuolaikinės žvalgybos pertvarkos. Apžvelkime sudėtingą ir susiskaldžiusią JAV žvalgybos sistemą. Iš viso yra 13 jos tarnybų, vykdančių vienokias ar kitokias funkcijas (1 pav.). Šiam aparatui išlaikyti 2001 m. valstybė iš biudžeto skyrė 30 milijardų dolerių ir apie 33 milijardus - 2002 m. (tikslūs skaičiai laikomi paslaptimi).

   Vienai iš svarbiausių tarnybų - CŽV - kasmet skiriama 3 milijardai dolerių šnipinėti, slaptoms operacijoms rengti ir žvalgybos duomenims analizuoti. Nacionalinio saugumo valdyba yra Gynybos departamento padalinys. Jos veikla dvejopa: naudojantis pasauliniu žvalgybos tinklu ir visa šnipinėjimo palydovų flotilija perimti ir dešifruoti ryšio signalus bei tobulinti kodavimo techniką, kad svarbi JAV vyriausybės korespondencija būtų patikimai įslaptinta. Šios tarnybos biudžetas siekia apie 4 milijardus dolerių per metus. Federalinių tyrimų biuras, įsikūręs Vašingtone, yra vienintelė šios sistemos organizacija, kurios biudžetas nėra įslaptintas. Jos 2000 m. biudžetas sudarė 3,25 milijardo dolerių, kurie buvo skirti JAV apsaugoti nuo visokiausių pavojų, įskaitant ir terorizmą.

   Po rugsėjo 11 d. įvykių pasipylusioje kritikos krušoje buvo nuolat pabrėžiama mintis, kad JAV žvalgyba per daug pasitikėjo techninėmis žvalgybos priemonėmis ir neišnaudojo žmonių potencialo. Šnipinėjimas, kurį vykdo žmonės, galėtų virsti galingu kovos su terorizmu ginklu, nes šnipai, atsiradus palankiomis sąlygoms, atskleidžia svarbias datas, diversijų objektus, teroristų rengiamus planus ir sąmoksluose dalyvausiančius žmones. Techninis šnipinėjimas - tai dažniausia perimta ryšio informacija, kuri paprastai nėra tokia naudinga, nes teroristai savo konkrečių planų elektroniniu paštu ar telefono pokalbiais nerezga. Be to, į Al Qaeda panašios organizacijos, siekdamos savo oponentus suklaidinti, gali siuntinėti ir klaidinančias žinias.

   Buvęs FTB kovos su terorizmu skyriaus vadovas Robertas M. Blitzeris pareiškė: "Aš labiau pasikliaučiau žmonėmis, o ne elektroninėmis sekimo priemonėmis". Nepaisant to, intensyvesnis naudojimasis ryšio kanalais ir perimti koduoti pranešimai galėtų pareigūnus perspėti apie galimą užpuolimą, nors ir nesuteiktų jiems svarbesnės informacijos. Akivaizdu, kad perimti pranešimai, kurie patvirtintų žvalgybos agentų surinktą informaciją, būtų padėję išvengti tos beprotiškai nerimastingos atmosferos, lydėjusios JAV teisingumo ministro Johno D. Ashcrofto pareiškimus 2001 m. spalį ir gruodį.

   Kai kurie apžvalgininkai apgailestauja, kad per dešimtąjį dešimtmetį CŽV šnipų gretos sumenko, tuo tarpu kiti įspėja, jog šnipų veikla nėra panacėja. "Agentais besiremianti žvalgyba nėra tokia patikima kaip žmonės linkę manyti", - tvirtina buvęs CŽV analitikas Melvinas A. Goodmanas. Kai kurios radikaliojo islamo nuostatos šiam terorizmui padėjo įgauti imunitetą šnipams. Su terorizmu susieta fundamentalistų padermė išpažįsta savos asmenybės neigimą. Tad pinigai ar moterys - laiko išbandytas ir patikrintas masalas - čia atneštų daugiau žalos nei naudos.

   Be to, fanatiškas atsidavimas savo tikslui gerokai apsunkina informatorių verbavimą. "Jų kalėjimu nepagąsdinsi. Jie nebijo net mirties", - pareiškė Blitzeris, dabartinis viceprezidento patarėjas.

   "Al Qaeda yra labai sunkiai pažeidžiama organizacija, - pridūrė Goodmanas, šiuo metu dirbantis Nacionalinėje karo akademijoje Vašingtone. - Panašioje organizacijoje tiesiog nesutiksite žmogaus, kurį būtų galima užverbuoti. Alternatyva verbavimui būtų paruošto šnipo infiltravimas". Tačiau, pasak kovos su terorizmu specialisto profesoriaus Magnuso Ranstorpo, tokia taktika susidurtų net su dar didesnėmis kliūtimis: "Dėl įsišaknijusio nepasitikėjimo pašaliečiais infiltracijos sėkmė yra labai abejotina".

   Labiausiai pribloškia suvokimas, kad net ir tuomet, jei pavyktų į tokią teroristinę organizaciją prasiskverbti nemažam būriui šnipų, jie galbūt nieko nesužinotų apie rengiamą teroristų išpuolį. Kaip paaiškino Ranstorpas, panašu į tai, kad Al Qaeda turi profesionalią, į padalinius suskirstytą žvalgybos tarnybą. Taigi infiltruoti šnipai greičiausiai nedaug ką sužinotų apie rengiamą išpuolį, nebent jie patys būtų paskirti vykdyti užduoties, o tai yra mažai tikėtinas dalykas.

Subalansuoti žmonių ir technikos priemonių potencialą

   Netgi tokiomis sąlygomis Vakarų ir Rusijos žvalgybų tarnybos neturi kitos išeities, tik infiltruoti savo agentus į karingojo islamo viršūnėlę. Tokių agentų atrankos kriterijai turėtų būti anaiptol ne darbo su technika įgūdžiai.

   Buvęs Kanados slaptųjų tarnybų direktorius Reidas Mordenas pastebėjo, kad žvalgybos pareigūnai visuomet stengėsi sukurti tvirtą techninės žvalgybos ir šnipų lydinį. Konfrontacijos su radikaliaisiais musulmonais sąlygomis šis lydinys turėtų būti dar tvirtesnis. Tarkim, elektroninės žvalgybos priemonėmis pavyko gauti informacijos, tad dabar žvalgybos pareigūnai turi galimybę ją palyginti su agentų teikiama informacija, kuri pirmąją patvirtintų ar papildytų. Kaip pasakė Mordenas, "elektroninė akis" yra labai geras būdas įsitikinti, ar agentas sąžiningas.

   Ir atvirkščiai, agentai gali atrinkti svarbiausią informaciją, gautą techninėmis priemonėmis, kad ja būtų galima naudotis bei padėti susigaudyti kasdien perimamoje signalų kakofonijoje. Taigi agentai techninės žvalgybos pareigūnams gali padėti dirbti jų nedėkingiausią darbą - atsijoti didžiulį informacijos srautą.

   JAV nacionalinio saugumo valdyba kartu su savo kolegomis iš Kanados, Jungtinės Karalystės, Australijos ir Naujosios Zelandijos ryšio korespondencijai perimti naudoja pasaulinį žvalgybos tinklą ir kitus ryšio sekimo būdus. Šis tinklas apima šimtus stacionarių klausomosios aparatūros stočių, žvalgybinius palydovus, lėktuvus ir net, kaip manoma, povandeninius laivus. Kasdien perimamos neapdorotos informacijos srautas yra rūšiuojamas ir analizuojamas kaip ir dauguma kitų valdybos veiklos rodiklių. Kaip pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, apimtimi šį srautą galima palyginti nebent su visa Kongreso bibliotekos turima informacija.

   Siekdama apdoroti visą šios informacijos jūrą ir pasidalyti radiniais su savo sąjungininkais, NSV intensyviai taiko naujausias technologijas. JAV žvalgybos valdybos ir jos Kanados, Jungtinės Karalystės, Australijos bei Naujosios Zelandijos sąjungininkai savo šnipinėjimo stotimis, išbarstytomis po visą pasaulį, "košia" korinio radijo ryšio, ryšio palydovų, optinių skaidulinių bei mikrobangų linijų siunčiamus signalus (3 pav.). Dešimtame dešimtmetyje knygose ir spaudoje buvo paskelbti kai kurie technologijos, skirtos šiai informacijai apdoroti, duomenys; jos kodinis pavadinimas buvo "Echelon".

   Pasak šių publikacijų, kiekviena žvalgybos tarnyba ar klausomoji stotis, veikdamos sutartinai, kaupia raktažodžių ar koduotų frazių sąrašą, kuris vadinamas žodynu. Ieškant tokių žodžių ar frazių, visa "Echelono" perimta informacija yra "perkošiama", taikant naujausias balso bei vaizdo atpažinimo technologijas, susietas su galingomis paieškos programomis, kurios valdomos superkompiuterių. Aptiktos žinutės ar pokalbiai automatiškai siunčiami atitinkamiems žvalgybos padaliniams toliau analizuoti. Kalbama, kad sistemoje veikia ir sudėtinga programinė įranga, atpažįstanti žmonių balsus, tad ja gali būti sekami konkretūs asmenys.

   Be abejo, tokia sudėtinga sistema turėtų būti globojama NSV, kuri ilgą laiką skatino pažangiausių puslaidininkių, optoelektronikos, signalų apdorojimo, duomenų saugojimo, antenų konstravimo ir kitų technologijų raidą. Tikimasi, kad šiems dešifravimo darbams talkins galingiausi pasaulio superkompiuteriai, kad čia bus įdarbinta daugiau matematikų nei kurioje kitoje organizacijoje. Visgi Valdybos veiklą gerokai apsunkino tie drastiški pasikeitimai, kuriuos per pastaruosius 10-20 m. patyrė ryšio technika. Internetas, elektroninis paštas ir korinis mobilusis radijo ryšys sukėlė tikrą perversmą duomenų perdavimo kabeliais ir radijo bangomis srityje. Daugelio nuomone, Valdybai vis sunkiau sekasi neatsilikti nuo technikos progreso.

Šviesos "skaitymas"

   Galbūt skaudžiausias smūgis Valdybos veiklai buvo smogtas tuomet, kai buvo masiškai pereita prie skaidulinių optinių perdavimo linijų ir imta taikyti paketinį informacijos perdavimą. Prie šviesolaidinių linijų prisijungti nepalyginti sunkiau nei prie varinio kabelio ar kurios nors mikrobangio perdavimo trakto grandies - plauko storio skaidula neatlaikytų jokios invazijos. Net jei iš skaidulos pavyktų "išlaisvinti" šviesos spindulį, linijos operatorius išsyk pastebėtų, kad sumažėjo šviesos galia.

   Ypač sunku atšakoti vandenyno dugne gulinčius povandeninius kabelius. Jie dažnai garantuoja itin svarbų tarptautinį ryšį. Vis dėlto padėtis nėra tokia beviltiška kaip galėtų atrodyti. Pačiose Jungtinėse Valstijose NSV turi galimybę prisijungti prie kabelių be jokių gudravimų ir povandeninių laivų. "Daugelis Amerikoje nuolat veikiančių tarptautinių telekomunikacijų kompanijų mielai leistų NSV nemokomai pasinaudoti šia galimybe", - pasakė Johnas Pike'as, Aleksandrijos nacionalinio saugumo organizacijos vadovas.

   Taigi Valdyba, matyt, turi rūpesčių tik dėl tų povandeninių kabelių, kurių įvadas yra ne JAV teritorijoje. Iš jų kai kurie yra tokie "neįdomūs", kad, Pike'o žodžiais tariant, dėl jų neverta ir nervintis. Kituose kabeliuose naudojami senamadiški optoelektroniniai kartotuvai, kurie optinius signalus keičia elektriniais virpesiais ir juos sustiprinę bei pakeitę optiniais vėl grąžina į liniją. Akivaizdu, kad tokio kabelio ryšys su atšaka turėtų būti indukcinis, o prie kartotuvo būtų galima prisijungti tinkamai įrengtais povandeniniais šnipinėjimo laivais. Manoma, kad Valdyba tokių laivų turi ne vieną.

Kuo toliau, tuo sunkiau

   NSV nelaimei, optoelektroniniai kartotuvai šiuo metu yra pasenę ir mažai kur naudojami. Naujausiuose povandeniniuose kabeliuose yra skaiduliniai stiprintuvai (fiber amplifiers). Jų pagrindą sudaro trumpos erbiu legiruotos skaidulų atkarpos, kurios nuolat kaupinamos lazeriu. Į šią sritį patekęs fotonų srautas yra stiprinamas. Signalas, suprantama, nėra elektrinės prigimties. Tokie optiniai stiprintuvai į aplinką energijos nespinduliuoja.

   Vis dėlto, užjūrio ekspertų nuomone, Valdyba sėkmingai įveiks ir šį barjerą. Reikia pridurti, kad NSV darbo metodai ir galimybės laikomos viena iš labiausiai saugomų valstybinių paslapčių (yra ką saugoti - povandeninio kabelio atšakojimas, ko gero, yra neteisėtas). Praėjusių metų gegužės mėn. "Wall Street Journal" numeryje buvę žvalgybos pareigūnai patvirtino, kad dešimtojo dešimtmečio viduryje NSV technikai, norėdami prisijungti prie povandeninio šviesolaidinio kabelio, į jūros dugną nusileido specializuotu laivu. Maždaug tuo pat metu skaiduliniai optiniai stiprintuvai pradėjo išstumti optoelektroninius. Manoma, kad laive buvo įrengta speciali kamera, skirta atšakai prie kabelio montuoti.

   Tokią užduotį įvykdyti turėtų būti itin keblu. Atskiros kabelio skaidulos įmautos į plastikinį apvalkalą. Išilgai kabelio nutiestas aukštos įtampos (tūkstančių voltų) varinis laidas, kuriuo teka 1 A srovė. Tokia galia naudojama optiniams stiprintuvams maitinti. Kabeliui tvirtumo teikia apsauginis nerūdijančio plieno šarvas. Jei signalas būtų nutrauktas bent akimirką, kabelio operatoriai apie tai sužinotų, nes duomenų srautas abiejuose kabelio galuose yra sekamas dideliu dažniu.

   Optinių skaidulų specialistai spėja, kad iš optinės skaidulos atšakoti energiją galima, skaidulą sulenkus pakankamai mažu spinduliu. Jeigu ši operacija būtų atliekama kruopščiai, kabelis į išorę išspinduliuotų tiek energijos, kad ją būtų galima aptikti fotoelektriniais detektoriais ir kad ji nesutrikdytų duomenų perdavimo.

   Žinomas dar vienas faktas, patvirtinantis NSV gebėjimą atšakoti povandeninius optinius skaidulinius kabelius (beje, kaip ir jos rimtus ketinimus tęsti šią veiklą): NSV skyrė 1 milijardą dolerių Elektric Boat kompanijai, įsikūrusiai Grotone, Konektikute, kad ši įrengtų naują karo laivyno povandeninį laivą, turintį 45 m ilgio sekciją. Karo laivyno pareigūnai nė žodžiu neprasitarė apie šių papildomų išlaidų, skirtų 2,4 milijardo dolerių vertės laivui įrengti, tikslą. Tačiau daugumos specialistų, įskaitant ir Pike'ą, nuomone, šio projekto tikslas - prisijungti prie povandeninių optinio skaidulinio pluošto kabelių.

   Sunku patikėti, kad NSV sugebėtų atlikti tokį subtilų darbą kelių šimtų metrų gylyje, tačiau, Pike'o žodžiais tariant, dar sunkiau įsivaizduoti, ką jie darytų, gavę tokį neįsivaizduojamą kiekį duomenų. Povandeninis kabelis gali turėti 8-16 skaidulų. Kiekviena skaidula - net iki 64 kanalų. Kiekvienu kanalu gali būti perduodamas nuo 2,5 iki 10 Gb/s duomenų srautas. Taigi net vienos skaidulos atšaka per kelias minutes suteiktų tokį duomenų kiekį, kurį povandeniniame laive nebūtų tikslinga saugoti ar apdoroti.

   Todėl Pike'as sako manąs, kad NSV nuo atšakos į krantą planuoja nutiesti savąjį kabelį. "Iš jų šito galima tikėtis", - pareiškė jis ir pridūrė, kad šaltojo karo metais buvo įprasta tiesti hidrolokatorių povandeninius kabelius, kuriais buvo perduodama informacija apie sovietų povandeninių laivų judėjimą.

   Kita kliūtis yra paketinis informacijos perdavimas. Ši telekomunikacijų technologiją plačiai paplitusi telefono ryšio srityje, ja remiasi dauguma duomenų perdavimo metodų. Duomenų bitai suskirstomi į grupes, vadinamas paketais, kurios į paskirties vietą keliauja skirtingais maršrutais. Kitame ryšio gale iš paketų atkuriama pirminė žinutė. Šiuo atveju pagrindinis šnipinėjimo uždavinys - sekti paketų judėjimą. Pasirinktų maršrutų gali būti šimtai ir tūkstančiai, todėl taip judančių paketų labai sunku atkurti pirminę informaciją. "Šiuo metu tai yra sunkiausia NSV užduotis, - pasakė Jamesas Bamfordas, "Body of secrets", knygos apie NSV, autorius. - Anksčiau juos lydėdavo sėkmė, tačiau šis uždavinys yra itin sudėtingas".

Ekstremistai nepripažįsta duomenų kodavimo

   Tradiciškai sunkiausiu uždaviniu laikomas pranešimų dešifravimas. Tačiau kai turima omeny Al Qaeda organizacija, dešifravimo klausimas atkrinta. Šios organizacijos operatyviniai darbuotojai netaiko kodavimo programų, kurias galima nusipirkti ar už dyką gauti per Internetą, o teikia pirmenybę žodiniams kodams, dažnai tariamiems per visuomeninį telefonų tinklą. Šie kodai gali būti raktažodžiai, kurie asocijuojasi su organizuotais nusikaltimais, kartais cituojamos frazės, tarkim, "orai šydu uždengė žinias" ar skelbiamos kažkurios slaptos operacijos instrukcijos. Tačiau, pasak Ranstorpo ir kitų, kurie susipažinę su Al Qaeda darbo metodais, labai svarbi informacija perduodama asmeniškai.

   Vos prieš kelerius metus pats bin Ladenas nepripažino jokių prietarų dėl naudojimosi palydovinio ryšio telefonu. Kaip pasakė Bamfordas, NSV pareigūnai mėgdavo linksminti kitų žvalgybos tarnybų agentus, jiems leisdami pasiklausyti bin Ladeno, šnekančio su savo motina Sirijoje, pokalbio įrašo. Valdybos darbuotojai perėmė šį pokalbį dešimtojo dešimtmečio viduryje iš "Inmarsat" palydovo. Deja, šis pokštas, aprašytas JAV spaudoje, tapo viena iš priežasčių, dėl kurios bin Ladenas atsisakė naudotis palydovinio ryšio telefonais.

   Ar tas faktas, kad Al Qaeda atsisako kodavimo technikos, reiškia, jog saugumo valdybos išgirtieji kompiuteriai, programinė įranga ir kitos dešifravimo priemonės dabar nebus reikalingos? Juk šaltojo karo metais NSV sovietų blokui žvalgyti skyrė tris ketvirtadalius savo išteklių - tiek, daugelio nuomone, nebus skirta kovai su islamo fundamentalistų terorizmu.

   Kad ir kaip būtų, dabar ne metas atsisakyti techninių resursų, kaip ir pataria kriptografijos specialistas ir Niu Džersio Keano universiteto profesorius Cipheris A. Deavoursas. Būtent žinių perėmimas JAV vyriausybei buvo esminis veiksnys, kuris padėjo įrodyti Al Qaedos vaidmenį rugsėjo 11 d. išpuoliuose. Po užpuolimų senatorius Orrinas G. Hatchas, kuris buvo trumpai informuotas apie perimtus Al Qaeda sąmokslininkų pokalbius, šia žinia pasidalijo su žurnalistais ir šitaip sukėlė žvalgybos pareigūnų pasipiktinimą - mat jie turi laikyti paslapty savo informacijos šaltinius.

   Perimta informacija padėjo įvardyti Al Qaeda narius JAV ir Europoje bei atskleisti, kiek jie yra prisidėję prie teroro akto. Ir nors pati Al Qaeda vengia naudotis koduotu ryšiu, Jungtinių Valstijų pareigūnų duomenimis, du pasauliniai islamo finansų tinklai - "Al Barakaatas" ir "Al Taqwa" - naudojasi koduoto ryšio kanalais, kuriais bin Ladenas susisiekia su po visą pasaulį paskirstytais smogikais.

   Dešifravimo priemonės yra neįkainojamos, kai reikia nustatyti, kuri šalis remia teroristų organizaciją. Tokių šalių ir jų priešų bei sąjungininkų ar finansų institucijų dešifruotoje diplomatinėje korespondencijoje gali būti informacijos apie rengiamas slaptas operacijas. Dešifravimo priemonės pareigūnams taip pat gali atverti akis dėl kitų šalių žvalgybos tarnybų, kurios formaliai yra draugiškos, bet su teroristais palaiko ryšį. Tokia buvo Pakistano žvalgybos tarnyba Islamabade. Tačiau dabar ji bendradarbiauja su CŽV Afganistane.

Dalijimasis informacija ir slaptumas

   Kai vykdoma žvalgyba, toli gražu neužtenka surinkti duomenis iš šnipų ar ją gauti techninėmis priemonėmis. Gautą informaciją dar reikėtų staigiai peradresuoti būtent tiems žmonėms, kuriems jos reikia - šis uždavinys yra sudėtingesnis nei galėtų atrodyti. Kartais būna taip: norint, kad sukaupti duomenys atneštų kuo daugiau naudos, juos reikia plačiai paskirstyti, bet tokiu atveju nukentėtų jų slaptumas. "Dalijimasis žvalgybos duomenimis ir jų slaptumas yra tarsi laisvė ir lygybė, - pasakė Woolsey. - Jos abi yra didžiausios vertybės, kurios kartais konfliktuoja tarpusavyje".

   Viešumo ir slaptumo santykis bus priekabiai koreguojamas per ateinančius mėnesius. Kitaip nei įslaptintoms šaltojo karo pastangoms, kovai su karinguoju terorizmu prireiks stiprinti ir šalies juridinį pamatą. "Kovos su terorizmu fronto linija nėra toli nusidriekusi - ji mūsų namuose", - pasakė buvęs CŽV analitikas Goodmanas.

   Kai teroristai smogs, sugriežtinti įstatymai skatins atsikirsti. Tačiau bendradarbiavimas būtinas ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, naujojo terorizmo, praktikuojamo Al Qaedos ir jos pakalikų, skiriamasis bruožas yra intensyvus finansinių nusikaltimų vykdymas - kredito kortelių klastojimas ir bankų apgaudinėjimas. Šie nusikaltimai teroristų kuopelėms leistų kaupti grynuosius pinigus, kurie garantuotų jų nepriklausomybę nuo kitų grupuočių ir skatintų organizacijos veiklą.

   Paviešindami informaciją ir veikdami drauge, žvalgybos ir įstatymų leidybos pareigūnai galėtų nustatyti, kurie finansiniai nusikaltimai yra teroristų darbas. Vis dėlto kai kurie žvalgybos veteranai kratosi idėjos dalytis informacija su vietiniais policijos departamentais, o ypač tuomet, kai ji yra labai svarbi ir teikiama užsienio žvalgybos tarnybų. "Jie nepratę turėti reikalų su slapta žvalgybos informacija, - perspėja buvęs FTB pareigūnas Blitzeris. - Būtų labai didelė informacijos nutekėjimo tikimybė".

   Dėl tokių nuogąstavimų, matyt, buvo pristabdytas informacijos teikimas vietinėms įstatymų priežiūros tarnyboms. Dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos vietinio saugumo direktorius Tomas Ridge'as paprieštaravo šiai nuomonei teigdamas, kad policijos pareigūnai yra pirminiai vietos saugumo atstovai. Vis dėlto, sprendžiant iš pernai metų gruodžio mėn. pranešimų, policijos ir didmiesčių valdžios atstovai iš federalinių valdybų tegauna tiek pat žvalgybos informacijos, kiek ir visa visuomenė.

Negailestingas pasaulis

   Praėjus dešimtmečiui ramaus gyvenimo, kai žvalgybos tarnybos postringavo apie misijas, kurios būtų vertos jų didelio biudžeto, jie pagaliau jų sulaukė. Bet norėdamos perprasti islamo fundamentalistų kurstomą pasaulinį terorizmą, šios tarnybos bus priverstos atsisakyti per ilgus metus susiformavusių įpročių ir mąstymo. Jos turės išugdyti naujų kadrų, įskaitant šnipus ir analitikus, pagalvoti apie tai, kaip geriau panaudoti turimą techniką bei aktyviau bendradarbiauti su vietos ir užsienio šalių žvalgybos tarnybomis.

   Kaip ir šaltojo karo laikais, dauguma žvalgybos laimėjimų bus laikoma paslaptyje. Tačiau dabartiniame negailestingame pasaulyje, kuriame šios tarnybos turės veikti, garsas apie jų didesnes nesėkmes neabejojamai pasklis po visą pasaulį. O nesėkmių bus kaip ir visuomet. Antai, štai kaip Bamfordas komentavo rugsėjo 11 d. įvykius: "Greičiausiai taip daugiau neatsitiks. Bet bus įvykdyta ir kitų terorizmo aktų. Jie gal ir nebus tokie baisūs, bet mes jų sulauksime. Teks išmokti gyventi ir tokiomis sąlygomis. Gyvenimas tęsiasi".