Spartūs procesoriai visada geresni nei lėti, bet kartais pačių sparčiausiųjų neįmanoma niekur panaudoti. Paimkime, pavyzdžiui, kompanijos AMD procesorių "Athlon", kurio suvartojama galia per 50 W, - į nešiojamąjį kompiuterį tokio procesoriaus neįmontuosi.

   Intel jau senokai pirmavo kurdamas sparčius procesorius, sunaudojančius tikrai nedidelę galią. Bet praėjusiais metais kompanija Transmeta pateikė rinkai procesorių "Crusoe", sunaudojantį dar mažiau galios. Keletas japonų nešiojamųjų kompiuterių gamintojų nuo to momento nutarė į savuosius kompiuterius montuoti tik "Crusoe".

   Dabar Intel vėl atsikovojo lyderio vaidmenį. Birželio mėnesį korporacija pristatė daug naujų "Pentium III" ir "Celeron" procesorių ypač mažomis sunaudojamomis galiomis. Be to, į šią šeimą įeina išties spartūs procesoriai, veikiantys iki 750 MHz dydžio takto dažniu, nors sunaudojamoji galia nesiekia net 1 W.

   Kaip jau įprasta, sėkmę atnešė sumažinta maitinimo įtampa. Šį kartą Intel sugebėjo pirmąjį kartą peržengti 1 V ribą. Ekonomiškiausi procesoriai dirba net esant 0,975 V. Kitiems procesoriams pakanka 1,1 V - 1,6 V maitinimo įtampos.

   Apskritai paėmus, yra kalbama apie penkis naujus procesorius ar procesorių variantus. "Ultra Low Voltage Mobile Intel Pentium III" yra ekonomiškiausi, jie, maitinami 0,975 V, sunaudoja vos 0,5 W galią. Mažinant sunaudojamąją galią buvo įdiegta Intel sukurtoji "SpeedStep" technologija. Šių procesorių sparta 600 MHz, kai kompiuteris prijungtas prie elektros tinklo, ir nukrinta iki 300 MHz, kai jį maitina akumuliatorius.

   Kiek spartesni "Pentium III" procesoriai "Low Voltage Mobile Pentium III" prijungti prie tinklo veikia 750 MHz dažniu ir 500 MHz dažniu - maitinami akumuliatoriaus. Mažiausioji maitinimo įtampa 1,1 V, o sunaudojamoji galia mažesnė nei 1 W. "Abu Pentium III" procesoriai prijungti prie 100 MHz sistemos magistralės, į juos įterptos 256 megabaitų buferinės atmintinės.

   Abu "Pentium III" procesorius papildo trys "Celeron" procesoriai, kurių takto dažnis nuo 600 iki 800 MHz, sunaudojama galia svyruoja nuo 1 iki 3 W, o maitinimo įtampa - nuo 1,1 iki 1,6 V. "Celeron" procesoriuose nenaudojama "SpeedStep" technologija, o buferinės atminties jie irgi neturi. Kita vertus, šie procesoriai kainuoja perpus mažiau negu "Pentium III".

   Magnio borido juodų miltelių galima nusipirkti daugelyje cheminėmis medžiagomis prekiaujančių firmų. Šis junginys žinomas jau nuo šeštojo dešimtmečio ir buvo naudojamas kaip reagentas tam tikroms cheminėms reakcijoms. Bet iki šiol niekas net neįtarė, jog ši medžiaga idealiai perneša elektros srovę, kai ji yra 39 laipsnių virš absoliutaus nulio temperatūros - tada ji tampa superlaidi. Nors krizinė superlaidumo temperatūra kur kas žemesnė nei aukštatemperatūriuose vario oksidų superlaidininkuose, žinia apie tai sukėlė milžinišką šioje srityje dirbančių mokslininkų susidomėjimą. Magnio boridas apvertė aukštyn kojomis teoretikų prognozes ir numatoma, kad jis bus daug kur pritaikytas.

   Junas Akimitsu iš Aoyama-Gakuin universiteto Tokijuje apie savąjį atradimą pranešė sausio 10 d. Tokijuje vykusioje konferencijoje. Jis ir jo bendradarbiai susidūrė su šiuo reiškiniu bandydami magnio ir boro pagrindu sukurti sudėtingesnių junginių. Žinia apie atradimą pasklido po pasaulį elektroniniu paštu ir jau po trijų savaičių Internete buvo paskelbti ir kitų mokslinių grupių tyrimų rezultatai. Kovo pradžioje Sietle vykusios didžiausiosios Amerikos fizikų draugijos konferencijos metu magnio boridui skirtas specialus posėdis: nuo aštuonių ryto iki vėlyvo vakaro daugiau kaip 80 mokslininkų labai glaustai pristatė savųjų tyrimų santraukas.

   Iki sausio mėnesio teorija teigė, kad įprastiniai superlaidininkai neveiklūs aukštesnėse nei 30 K temperatūrose. Tradicinių superlaidininkų savybes aiškina vadinamoji BCS teorija, suformuluota jau 1957 metais. Magnio borido bandymų duomenys reiškė, kad arba yra aptiktas naujas superlaidumo mechanizmas, arba pati BCS teorija turėtų būti pataisyta.

   Iki šiol beveik visi duomenys liudija, kad magnio boridas, skirtingai nei vario oksidai, yra tradicinis BCS superlaidininkas. Antai kai mokslininkai vietoj boro 11 izotopo panaudojo boro 10 izotopą, krizinė medžiagos temperatūra šiek tiek padidėjo, kaip ir buvo galima tikėtis žinant, kad lengvesnis izotopas pakeičia atominės gardelės svyravimų - ką ir teigia svarbiausiosios sudėtinės BCS teorijos dalis - dažnį. Taigi, kaip įvyko, kad buvo peržengta magiškoji 30 K temperatūros riba? Robertas Cava iš Princetono universiteto (JAV) mano, kad teorijos prognozės buvo per daug ankstyvos, mat neatsižvelgta į tai, kad magnio boride gali susidaryti lengvų atomų darinys su labai palankiomis superlaidumui atsirasti elektronų būsenomis.

   Dabar fizikai stengiasi dar labiau pastumti BCS krizinių temperatūrų ribą legiruodami medžiagą kruopščiai pasirinktomis priemaišomis. Įvairios grupės bandė įterpti aliuminį arba anglį (boro kaimynus Mendelejevo lentelėje), bet abi šios medžiagos tik sumažino krizinę superlaidumo temperatūrą. Kalcis turėtų geriau tikti, bet iki šiol dar niekam nepavyko pagaminti kalciu legiruoto magnio borido.

   Magnio boridas pasižymi keliomis patraukliomis pritaikymo požiūriu savybėmis netgi ir tuomet, kai jis nėra legiruotas. Visų pirma dėl aukštesnės darbo temperatūros nebeprireiks brangaus skystojo helio, kuris būtinas įprastiems superlaidininkams šaldyti. Aišku, vario oksidų superlaidininkai turi dar aukštesnes krizines temperatūras, tačiau iš jų labai sunku pagaminti paprastas vielas. Be to, superlaidi srovė sunkiai teka per mikroskopinius vario oksidų grūdelius skiriančias ribas.

   Iš magnio borido beveik iškart pavyko pagaminti vielas, o srovė juo teka be kliūčių. Magnio boridas turi vienintelį trūkumą - jis praranda superlaidžias savybes palyginti silpnuose magnetiniuose laukuose, kurių sunku išvengti. Bet vos per kelis mėnesius pasiekta pažanga išties didžiulė; mokslininkai dar slepia nemažai staigmenų ir yra tikri, kad pavyks išspręsti šios rūšies problemas.

   IBM tvirtina sugebėjusi įveikti svarbiausią kliūtį, trukdžiusią tobulinti kietuosius diskus. Toji kliūtis yra superparamagnetinis efektas, dėl kurio įrašomų diske duomenų tankiui didėjant informacija gali savaime išnykti. Apie šį efektą buvo rašyta "Ryšių technikos naujienų" 2000 m. vasaros numeryje. Problemą pavyko išspręsti panaudojus vos trijų atominių sluoksnių storio dangas iš rutenio, kurį IBM mokslininkai dabar kartais vadina "žvaigždžių medžiaga". Naujoji technologija leidžia kvadratiniame colyje sutalpinti 100 milijardų bitų, penkis kartus daugiau už geriausią dabartinį pasiekimą. Anot IBM inžinierių, po poros metų 400 gigabaitų kietieji diskai taps standartiniai. Visų pirma tokios didelės atmintinės bus naudojamos vaizdo įrašams saugoti.

   Apgaubk vėjo turbiną papildoma danga, ir ji suksis ir suksis.

   Kroatijos mokslininkai išbandė vėjo turbiną, kuri gamina tris su puse karto daugiau elektros nei įprasta. Jie sako, kad visa paslaptis - turbinos apgaubimas specialia danga. Bernardas Frankovičius ir Ivanas Vrsalovičius iš Rijekos universiteto išbandė savąjį 1 kW galios prototipą Lastovo saloje prie Kroatijos pakrantės. Turbinos efektyvumą labiausiai padidino neįprastos formos apdanga, padidinanti pro turbinos mentes besiveržiančio oro srauto greitį.

   Apdangos forma yra tokia pat, kaip ir aerodinaminio paviršiaus, teigia Frankovičius. Vėjo pučiama aerodinamiška forma sukuria apdangos viduje mažo slėgio sritį ir per turbinos mentes įtraukia daugiau oro. Dėl to pirmiausia turbinos efektyvumas padidėja ir esant normaliems vėjo greičiams. Antra, turbina gali generuoti elektrą ir tuomet, kai įprastoms turbinoms vėjas per silpnas.

   Frankovičius sako, kad Lastovas nėra pakankamai vėjuota vieta vėjo elektrinių statybai. 40 proc. metų vėjas čia silpnesnis nei 5 m/s - kas paprastai laikoma žemutine vėjo jėgainėms reikalingo oro srauto riba. Tačiau minimalus kroatų įrenginiui reikalingas vėjo greitis - apie 2 m/s. Frankovičius ir Vrsalovičius nustatė, kad jų turbina veikė 60 proc. ilgiau nei įprastinės turbinos.

   Vėjo turbinų efektyvumo didinimas tam tikromis apdangomis nėra nauja idėja. Pirmąkart ji įgyvendinta jau 1970 m. Bet tuo metu vėjo jėgainės dar nebuvo komercinis gaminys, o papildomos išlaidos apdangai įrengti buvo išvis nepriimtinos. Be ekonominių, būta ir techninių problemų. Stiprus vėjas labai padidindavo turbinos menčių apkrovas ir, kad turbina nesubyrėtų, ją reikėdavo išjungti. Apdengtų turbinų efektyvumas labai sumažėdavo ir tuomet, kai vėjas pūsdavo gūsiais. Bet kroatai mano radę šių problemų sprendimus. Kai vėjas labai stiprus, hidrauliniu būdu valdomos oro sklendės išleidžia dalį oro, taip sumažindamos turbinos apkrovą. Sklendės taip pat padeda stabilizuoti išvesties elektrinę galią tuomet, kai vėjo stipris labai kaitaliojasi.

   Naujųjų turbinų gamybos kaina vis dar pakankamai didelė. 1 kW turbina kainuotų apie 2600 dolerių - 75 proc. brangiau už įprastas vėjo turbinas. Kita vertus, didesnis efektyvumas leis naujajai turbinai greičiau atsipirkti.

   Lygiai kaip ir klasikiniame dviejų plyšių (Jungo) eksperimente, įrodančiame, kad šviesa yra bangos, grupė mokslininkų panaudojo tokį pat triuką su tekančiu skysčiu, tuo pademonstruodami kvantinę interferenciją. Eksperimento jautris yra toks didelis, kad leidžia nesunkiai užregistruoti žemės sukimąsi.

   Klasikiniame kvantinės interferencijos bandyme šviesos pluoštelis padalijamas į du pluoštelius, o vėliau vėl suvedamas į vieną. Jeigu abiejų bangų pūpsniai sutampa, išvestyje gaunama ryški šviesa, jeigu pūpsniai išsiskiria, šviesa priblanksta. Fizikai tokius eksperimentus jau yra atlikę su šviesa, elektronais, neutronais ir atomų pluošteliais.

   Paskutiniame iš tokių eksperimentų buvo naudojamas itin atšaldytas helis-3, supertakus skystis, kuris sklinda lyg kvantinė banga ir teka be jokio klampumo. Berkeley universiteto fizikų grupė iš skysčio pagamino prietaisą, panašų į superlaidų kvantinį interferometrą arba SQUID, kuriame interferuojančios elektros srovės leidžia užregistruoti mažyčius magnetinius laukus. Prietaisą sudaro žiedas, kurio vienoje pusėje yra įvestis, o kitoje - išvestis. Atkeliaujanti elektroninė banga skyla perpus, prasklinda pro dvi žiedo puses ir vėl susideda.

   Po 33 metų atėjo toks laikas, kai Gordonas Moore nutarė pasitraukti iš Intel valdybos narių. Šią kompaniją jis ir Robertas Noyce įkūrė palikę Fairchild. Apie jo pasitraukimą, kurį lėmė pačios Intel vidaus taisyklės, kad vadovybėje negali likti vyresni nei 72 metų žmonės, buvo pranešta po metinio kompanijos akcininkų susirinkimo.

   Būtent Gordonas Moore 1968 m., kai jis dar dirbo Fairchild, suformulavo Moore dėsnį, sakantį, jog puslaidininkių gamintojai padvigubina luste esančių tranzistorių skaičių kas 18-24 mėnesiai. Jis galiojo iki šiol ir, atrodo, galios dar keletą metų.

   Bet Gordonas Moore nesiruošia nutraukti kontaktų su Intel ir toliau bus kompanijos konsultantas.

   "Ši technikos sritis yra tokia įdomi, pokyčiai tokie spartūs, todėl negaliu sėdėti namie nieko neveikdamas."

   Jis taip pat pasakė, kad dabartinis Intel nuosmukis nesitęs amžinai.

   "Kiekvienas nuosmukis būna nepanašus į kitus, todėl visada reikia būti budriems ir nedaryti taip, kaip daro savo paskutinį mūšį planuojantys generolai."

   Savo standartu saugiam perduodamų duomenų kodavimui NATO pasirinko sistemą Cryptel IP. Ją sukūrė Oslo firma Thales Communications AS, anksčiau vadinusis Thomson-CSF Norcom AS, bendradarbiaujant su Norvegijos gynybos ministerija. Cryptel IP bus viso NATO kodavimo sistemų standartu; šiuo metu ji jau naudojama Norvegijoje. Cryptel IP saugo tekstus ir duomenis, vaizdo konferencijas ir balso ryšį, perduodamus duomenų ryšio tinklais. Ir NATO organizacija, ir atskiros jai priklausančios šalys pradės taikyti naująjį standartą dar šiemet.