Ar Europoje pakanka kompanijų vadovų? Šiandien, kai aukštųjų technologijų firmos kuriasi visur, o ypač fotonikos sektoriuje, gali kilti problemų ieškant jų šefų. Pramonės šakoje, kurioje dirbantiems mokslininkams suteikiamos Nobelio premijos, kur vadybininkais dirba aukštos klasės mokslininkai, o pardavėjai yra apsigynę disertacijas, vykdantysis direktorius turi būti išskirtinė asmenybė.

   Tas asmuo privalo vienaip ar kitaip sutelkti kompanijoje dirbantį labai išsilavinusį ir dažniausiai labai egoistišką personalą bendrai produktyviai veiklai. Tai yra gana sunku.

   "Šiose firmose vyrauja santykiai, leidžiantys kritikuoti savo šefą ir turėti skirtingą nei jo nuomonę", - taip situaciją apibūdina Infineon Technologies prezidentas dr. Ulrichas Schuhmacheris.

   Mokslo pasiekimais besiremiančioje, orientuotoje į inovacijas ir be galo konkurencingoje pramonės šakoje svarbiau padaryti teisingą sprendimą, o ne paglostyti šefo savimeilę. Norint pagaminti gaminius, kurie tenkintų tam tikrus fizikinius principus (o kitaip jie neveiks išvis), negalima paisyti tradicijų, toleruojančių tiesos nuslėpimą. Apie Ohmo dėsnį nepameluosi.

   Brutali tikrovė reikalauja, kad aukštosios technologijos įmonės sugebėtų rasti teisingus techninių problemų sprendimus. Nesukūrusi darbo kultūros, užtikrinančios teisingų sprendimų radimą, kompanija greitai bus aplenkta konkurentų.

   "Mes visą laiką girdėjome už nugaros žingsnius", - sako Gordonas Moore, kuris buvo tarp dviejų pačių sėkmingiausių aukštųjų technologijų pramonės istorijoje, Fairchild bei Intel, įkūrėjų.

   Moore ir jo partneris Bobas Noyce nuveikė daugiau nei kas nors kitas kuriant naujovišką unikalų darbo stilių, kurio esmė buvo pramonės demokratiškumas, gimęs Silicio Slėnyje ir šiandien vyraujantis visame aukštųjų technologijų pramonės sektoriuje.

Atsakomybė operatyviniame lygmenyje

   Tikimasi, jog firmos darbuotojai, dažniausiai jos akcininkai, priims jos tikslus, vertinimus ir kultūrą. Hierarchijos yra plokščios, jokie išskirtinio statuso požymiai, pavyzdžiui, rezervuotos vietos stovėjimo aikštelėse ar prašmatnesni kabinetai nėra leistini, atsakomybė perkelta į operatyvųjį lygmenį.

   Šeštajame dešimtmetyje visa tai buvo labai revoliucinga, o daugelyje kitų pramonės šakų tai neįprasta iki šiol. Bet proto galios varomoje pirmyn aukštųjų technologijų pramonėje asmeninė atsakomybė ir paskatinimas yra savaime suprantami dalykai.

   Šefai, kuriantys aukštųjų technologijų įmones Europoje, pavyzdžiui, Robinas Saxby iš mikroprocesorių gamybos firmos ARM arba Andrew Rickmanas iš optinių lustų gamintojo Bookham Technology, dabar irgi naudoja Moore ir Noyce sukurtąjį modelį.

Laiku perskaityti

   Modelio pagrindas - tai pramoninė demokratija, tačiau aukštųjų technologijų įmonės šefas turi sugebėti daugiau nei vien geraširdiškai vadovauti savajai įmonei. Svarbiausia jo ypatybė turi būti sugebėjimas "skaityti" pramonės vystymąsi, nuspėti kur link ji eina, kiek spartūs yra pokyčiai ir kaip geriausia tuos pokyčius išnaudoti. Didžiausia klaida, kurią gali padaryti kompanijos prezidentas, tai nepastebėjimas to momento, kada atsiranda naujas svarbus technikos "žaisliukas". Juo gali būti esminis technikos pokytis arba naujos tendencijos rinkoje, bet kompanijos vadovas privalo juos laiku pamatyti ir operatyviai reaguoti.

   Aukštųjų technologijų įmonės vadovams padarius tokias klaidas būdavo sunaikinamos per keletą mėnesių po to, kai į technologinius pokyčius arba rinkos konjunktūrą, net ir žinodami apie juos, reaguodavo klaidingai ar išvis nereaguodavo. Pramonės istorijoje daug tokių kompanijų, kurios kadaise buvo garsios, pavyzdžiui, Transitron, Philco, Atari, Mostek, DEC, Plessey, Ferranti. Sąrašas yra labai ilgas.

   Netikėtumai šefų tyko ir šiomis dienomis. Dvi kompanijos, kurios pernai buvo laikomos dar vienomis iš svarbiausių aukštųjų technologijų pasaulyje - Lucent Technologies bei Motorola, balandžio mėnesį įgaliojo savo ekonomikos direktorius pranešti visuomenei, jog jos "dar nebankrutuoja". Šios kompanijos, kaip ir daug kitų šio rinkos sektoriaus dalyvių, pavyzdžiui, Nortel, Cisco ir Marconi, nesugebėjo numatyti aukštųjų technologijų rinkos smukimo paskutiniame 2000 m. ketvirtyje. Taip įvyko todėl, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į daugelį pasirodžiusių dar praėjusią vasarą perspėjančių ženklų, liudijančių, kad telekomunikacinės įrangos pirkimas mažėja, o nemažai daliai tinklų operatorių, plačiu mostu užsisakiusių gamintojų sąskaita kelių milijardų vertės įrengimus, gresia būti parduotiems iš varžytinių.

   Be sugebėjimo įspėti technologinius ir rinkos pokyčius, aukštųjų technologijų kompanijos prezidentas privalo būti geru žaidėju.

   "Vienintelė teisinga strategija yra nuolat investuoti į savo firmą", - sako Gordonas Moore.

   Prezidentas gali kurį laiką delsti skirstydamas investicijas į ateityje svarbius įrenginius, bet tam tikru momentu jis privalo apsispręsti ir investuoti ten, kur, jo nuomone, yra didžiausios perspektyvos. Geras to pavyzdys yra Jorma Ollila vadovavimas kompanijai Nokia, kai jis laiku nutarė persimesti mobiliojo ryšio srityje prie GSM standarto. Tai leido kompanijai aplenkti tuometinį rinkos lyderį Motorolą.

Įtikink savo inžinierius

   Beveik toks pat yra svarbus sugebėjimas suteikti darbuotojams būtiną jų veiklos motyvaciją. Didžiausias firmos vadovo resursas - jo inžinieriai. Geriausių firmos inžinierių paklausa darbo rinkoje yra didelė. Jų ieško visas pasaulis, todėl geras inžinierius gali bet kuriuo momentu palikti firmą.

   "Ypač labai svarbu yra tai, kad inžinieriai būtų laimingi", - sako Ulrichas Schuhmacheris. Visa kompanija turi būti buriama apie tuos žmones. Tai didelis uždavinys. Inžinieriai yra kur kas sudėtingesnės asmenybės, nei įprasta manyti, o pinigai - ne vienintelis raktas į jų širdis.

   Svarbu, kad inžinieriai turėtų įdomų projektą, kurį įgyvendinus būtų sukurtas gaminys, turėsiantis sėkmę rinkoje. Inžinierius labiausiai traukia tokie darbai, kur yra daug naujovių. Žmonėms, žinantiems, kad jie dirba ties išorine riba to, kas yra įmanoma, pasitenkinimą teikia ir techninių problemų sprendimas, ir sėkmė rinkoje.

   Jie nori įrodyti, kad tai, ką jie daro (kas tai bebūtų), yra patys geriausi sprendimai visoje technikos srityje. Esant inžinieriams tikriems, jog tai, ką jie daro, yra pats priešakinis technikos frontas, kraujas gyslomis pradeda tekėti greičiau, padaugėja adrenalinio, jie dirba pasiaukojamai ir sparčiai.

   Norėdamas sukurti tokią darbo atmosferą, firmos vadovas pats privalo būti visiškai įsitraukęs į techninės kūrybos procesą. Jeigu kitų pramonės šakų įmonių vadovai trumpam apsireiškia firmoje ir išnyksta, kai tik gauna dividendus už savo akcijas, šie techninių įmonių vadovai lieka iki galo.

Legendos

   Dr. Hermanas Hauseris, kuris aštuntajame dešimtmetyje įkūrė Acorn Computers, nuo kurios vėliau atskilo daug naujų firmų, pavyzdžiui, ARM, Pace Micro Technology ir Vitata, pasakoja, kad pirmaisiais kompanijos Acorn gyvavimo metais jis pakviesdavo vakarieniauti visus, kurie pasilikdavo darbe po aštuntos valandos vakaro. Šios vakarienės visuomet vykdavo tame pačiame italų restorane Kembridže. Visų šių vakarienių metu gimė nemažai techninių idėjų, naujų produktų vystymo strategijų ir technologinių lūžių. Bet didžiausias jų privalumas buvo tas, kad vakarienės sukūrė naują legendą.

   Panašiai elgdavosi per du pirmuosius darbo Infineon Technologies metus ir Ulrichas Schumacheris - darbo dienomis vakarais kviesdavęs savo kolegas į italų restoraną Miunchene.

   "Psichologiškai buvo labai svarbu kaip nors sumažinti darbe kylantį stresą ir spaudimą."

   Dirbantys aukštųjų technologijų sektoriuje žmonės pasižymi didele savimone - daug didesne nei kitos grupės, todėl reikia sugebėti prie jos prisitaikyti.

Šefų kaita

   Kartais technologinės firmos prezidentas privalo atsisveikinti su savąja įmone. Firmos evoliucijoje būna toks metas, kai jai reikalingas visai kitoks šefas. Dalis firmų su tuo susitvarko visai gerai. Tedas Hoffas - mikroprocesoriaus išradėjas - buvo dvyliktas Intel darbuotojas. Jis pasakoja, kaip keitėsi šios kompanijos prezidentai.

   "Pradžioje šefu buvo Bobas Noyce. Jis sugebėdavo lengvai išsilaisvinti nuo ankstesniųjų metų tradicijų ir sukurti kažką tikrai naujo. Buvo didžiausias nuotykių ieškotojas iš visų trijų. Kompanijai kažkiek įsitvirtinus ir išaugus, vadovavimą perėmė Gordonas Moore'as. Jo metodai buvo labiau tradiciški negu Bobo, bet irgi labai pažangūs. Vėliau, kai visa kompanija pradėjo nepaliaujamai kilti, vairas atiteko Andy (Groove). Jis buvo kieto būdo, užsigrūdinęs ir dėjo pastangas, kad visa veikla būtų orientuota į svarbiausius kompanijos tikslus."

   Taigi yra kažkoks katalizatorius, paverčiantis inžinierių kompanijos šefu. Davidas Potteris, Psion įkūrėjas ir prezidentas, neteko savo tėvo ankstyvoje vaikystėje. Jis tvirtina, jog panašios yra apie pusės iš 100 pačių vertingiausiųjų Londono biržos firmų prezidentų biografijos. Mano, kad tokie žmonės pasižymi stipria savimone ir dideliu pasitikėjimu savimi. Pasquale Pistorio, STMicroelectronics prezidentas, tvirtina, kad ankstyvaisiais jo karjeros metais didelį vaidmenį suvaidino įgimtas išdidumas ir užsispyrimas, o Robinas Saxby, ARM prezidentas, mano, kad jį labai paveikė jo jaunystės metai, kada jam priklausė televizorių remonto dirbtuvės. Jis pajuto, kad malonu yra užsidirbti pinigų ir paslaugų svarbą klientams. Andrew Rickmanas, Bookham Technology įkūrėjas ir prezidentas, sako, kad dar būdamas berniukas jis nuolat ieškojo "kelių išbandyti savo laimę".

Vengti sėkmės demonstravimo

   Lankant visus šiuos asmenis darbe nematyti jokių sėkmės ženklų. Dicko Skipwortho, Memec - trečiosios pagal dydį - elektronikos pardavimo kompanijos įkūrėjo ir vadovo kontora yra maža, paprasta ir spartietiška.

   Hermanas Hauseris, Acorn, ARM ir Virata įkūrėjas, turi kabinetą, kuris negalėtų būti praktiškesnis nei yra. Gordonas Moore, žurnalo "Forbes" įvardintas vienuoliktuoju pagal turtą JAV žmogumi, dirba mažame kambarėlyje ir yra toks kuklus, kad kažkas apie jį yra pasakęs: "Gali prabūti toje kompanijoje ištisą savaitę ir nesužinoti, kas jis toks - jis niekad apie tai nekalba".

   Aukštųjų technologijų firmos šefas privalo būti geru klausytoju - išklausyti ne tik savo darbuotojus, bet ir klientus. Jis, užuot privertęs ką nors daryti ar pirkti, bando išgirsti, ką jie nori turėti. Bet jis taip pat žino, kaip reikia manipuliuoti rinka, tačiau visa tai daro ne prievarta, bet įtikinimu, savo motyvų išaiškinimu, savo energija ir entuziazmu. Jis yra retenybė - ypač Europoje - ir mums reikės daug tokių kaip jis.