Apie 1846-uosius Smalso švyturys jau buvo 70 metų tarnavęs jūrininkams, vesdamas jų laivus pro pavojingus Vakarų Velso krantus. Švyturys buvo užkeltas ant vieno iš neaukštų granito luitų, apie 34 km nuo Šv. Dovydo iškyšulio, todėl čia visuomet trūko gėlo vandens. Jeigu oro sąlygos būdavo tam palankios, keletą statinaičių atgabendavo laivu, bet švyturio prižiūrėtojai labiau pasikliovė pačių susirinktu nuo švyturio stogo ir nuo uolų lašančiu lietaus vandeniu.
Devynioliktojo amžiaus švyturių prižiūrėtojams tekdavo mėnesių mėnesius praleisti atkirstiems nuo išorinio pasaulio, todėl jie dažnai pradėdavo gerti. Alkoholizmas tarp jų buvo labai paplitęs, o ir savižudybių skaičius buvo daug didesnis nei vidutiniškai šalyje. Bet Smalso švyturio žmonės išsižadėjo alkoholio. Jų mėgstamiausias gėrimas buvo arbata, todėl vandens skonis buvo ypač svarbus. Nieko keisto, jog tuomet, kai tik kilo įtarimas, kad vanduo yra užterštas, Smalso švyturio komanda ėmė kuo garsiau reikšti savo nepasitenkinimą. Tų metų balandį švyturio vandens bandiniai pasiekė Londoną, kur jie turėjo būti ištirti Maiklo Faradėjaus laboratorijoje.
Kurio galo tokiam garsiam mokslininkui prireikė pačiam domėtis tokiu kasdienišku chemijos klausimu? Faradėjus buvo Trinity House - Anglijos ir Velso švyturių valdybos mokslinis patarėjas, todėl, nepaisydamas visų kelionės į tolimus švyturius vargų ir nepatogumų, Faradėjus šiam darbui skyrė ne mažiau dėmesio kaip ir tiems savo moksliniams eksperimentams, kurie atnešė jam pasaulinę šlovę.
Trinity House sekretorius į Smalso švyturio prižiūrėtojų skundą reagavo labai rimtai. Jam visuomet buvo sunku sulaikyti prižiūrėtojus nuo grogo, o geriamojo vandens trūkumas būtų puikiausias pasiteisinimas "persijungiant" prie ko nors stipresnio. Kas galėjo geriau išspręsti šį klausimą už Faradėjų? Jo laboratorija buvo geriausiai įrengta visoje Britanijoje, o jis pats buvo pats garsiausias Europos mokslininkas. Ne vien tai. Faradėjus ir pats buvo arbatos gėrimo entuziastas. Jis priklausė sandemaniečių bažnyčiai - krikščioniškai sektai, smerkusiai besaikį girtuokliavimą.
Paaiškėjo, kad Smalso vyrai buvo visiškai teisūs. Vanduo, surinktas nuo uolų, buvo "labai geras ir nesugedęs", bet stogo vanduo buvo tiek užterštas vario chloridu - jūros vandens purslų su metaline stogo skarda reakcijos produktu, - kad jis buvo tikrai nuodingas. Visi prižiūrėtojai nedelsiant buvo perspėti nebenaudoti šio vandens "kulinariniais tikslais".
Faradėjus buvo paskirtas Trinity House patarėju 1836 m. ir šiose pareigose išbuvo beveik 30 metų. Tuo metu jis jau buvo pasiekęs savo didžiausių laimėjimų - išrado elektros variklio, transformatoriaus ir generatoriaus veikimo principus, kurie nutiesė kelią elektrotechnikos atsiradimui. Moksliniai tyrimai, atlikti Trinity House užsakymu, nebuvo tokie įdomūs. Metams bėgant jis eksperimentavo su įvairiomis alyvomis, ieškodamas tos, kuri degtų ryškiausiai ir efektyviausiai. Be to, jis patikrino kelias naujas lempų konstrukcijas ir kiek patobulino optiką.
Švyturių prižiūrėtojai turėjo nemažai bėdos dėl vandens. Juos nuolat vargino besikondensuojantys ant lempų kambario langų vandens garai. Aprasoję langai sumažindavo švyturio šviesos ryškį, o šaltu oru vanduo užšaldavo ir reikalai dar pablogėdavo. 1841 m. Faradėjus išsiruošė į Šv. Kotrynos švyturį, Vaito saloje, norėdamas ištirti šią problemą. Priežastis buvo gana aiški: degdami banginio taukai paskleisdavo didžiulį vandens garų kiekį. "Spermaceti alyvą sudaro 78 dalys anglies, 12 dalių vandenilio ir 10 dalių deguonies, todėl degant 100 dalių alyvos neišvengiamai atsiranda 108 dalys vandens. Taigi vandens atsirasdavo daugiau nei buvo sudegusios alyvos, kadangi prisideda iš oro prisijungiamų elementų svoris", - rašė Faradėjus.
Kai tik jam pavyko išspręsti problemą, jis prisėdo ir sukūrė kaminą, turėjusį pašalinti šią drėgmę ir apsaugoti langus nuo rasojimo. Faradėjaus kaminai pasirodė esą tokie efektyvūs, jog juos imta statyti ir kituose pastatuose, įskaitant ir Bekingemo rūmus.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Faradėjus buvo paprašytas ištirti elektros panaudojimo švyturiuose galimybes. Tai buvo nuostabi galimybė parodyti visiems, koks didelis yra elektros potencialas, o kartu ir padidinti jos atradėjo šlovę. Tačiau Faradėjus nevertino pažangos bet kuria kaina. Labiau nei kelios papildomos plunksnos ant jo skrybėlės jam rūpėjo jūrininkų saugumas.
Pradžioje jo buvo paprašyta įvertinti jūrinių bujų elektrifikavimo galimybes. Šį pasiūlymą jis atmetė kaip nepatikimą. 1854 m. buvo paprašytas įvertinti Josepho Watsono siūlomą švyturių elektrifikavimo schemą. Watsono lankinėms lempoms reikėjo milžiniškų baterijų. Sukuriamas šviesos intensyvumas buvo "labai puikus", parašė Faradėjus. Bet schema turėjo keletą trūkumų - baterijos skleidė nuodingus garus ir būtinai reikėjo gerai paruoštų tokiam darbui vyrų komandos.
Faradėjaus manymu, švyturiai nebuvo tinkamiausia vieta nepatikrintos technologijos bandymams. Watsono pasiūlymas buvo atmestas.
Po kelių metų Frederikas Holmes, inžinierius chemikas iš Londono, pasiūlė geresnį variantą. Jo lempos buvo maitinamos garo mašina varomo elektromagnetinio generatoriaus. Po kruopštaus patikrinimo ir kelių pakeitimų Faradėjus pritarė projektui. 1858 m. gruodžio mėnesį du Holmeso generatoriai pradėjo veikti prie Kento pakrančių. Penkerius po to sekusius metus, nepaisant amžiaus ir prastėjančios sveikatos, Faradėjus stebėjo bet kokiu oru iš švyturio sklindančią šviesą. Eksperimentas pavyko.
Deja, tai nebuvo pigus dalykas. Trinity House, pabandžiusi plačiau diegti elektrinius švyturius, iškart susidūrė su finansinėmis problemomis. 1880 m., praėjus 13 metų po Faradėjaus mirties, generatoriai buvo išmontuoti ir lempose vėl buvo deginama alyva arba dujos. Amžiaus pabaigoje elektros šviesa jau tapo įprastiniu dalyku paprastuose namuose, tačiau į švyturius ji nesugrįžo iki pat 1922 metų.
