Bevieliuose duomenų perdavimo tinkluose naudojami 2,4 GHz ir 5 GHz dažniai. Dažnis yra didinamas siekiant padidinti duomenų perdavimo spartą ir sumažinti trikdžius. Tuo galėsite įsitikinti patys, perskaitę žemiau pateikiamą palyginimą.
WLAN (Wireless Local Access Network - bevieliai vietinės kreipties tinklai) pastaruoju metu sparčiai plinta. Dažniausiai tai yra tinklai, naudojantys nelicencijuotą 2,4 GHz dažnių ruožą, kuriame galima pasiekti iki 11 Mb/s dydžio duomenų perdavimo spartą. Bet tą patį dažnių ruožą naudoja ir Bluetooth bei mikrobangės krosnelės. Labai tikėtina, kad ateityje dėl to gali kilti nemažai problemų. Įdomesnė WLAN taikymams yra 5 GHz alternatyva, kuri yra ne paskutinėje vietoje dar ir dėl to, kad duomenų perdavimo standartais dabar leidžiama šiame ruože pasiekti iki 54 Mb/sb spartą. Tiesa, ateityje klientai tikriausiai pageidaus ir didesnių spartų.
Bevielių LAN tinklų įrangos rinka dar tik užgimė. Tik dabar aiškėja, kad kai tik kuris nors iš darbuotojų išsikelia iš kompanijos pastato, vielinis tinklas nebetenkina reikalavimų. Kitais atvejais pastatus keičia ištisos firmos. Naujosios patalpų nuomininkės ten randa galybę laidų, kuria gali panaudoti tik dalinai.
WLAN dabar aprūpintas daugybe naujos įrangos. Nuotraukoje parodytas asmeninis skaitmeninis padėjėjas - PDA (kompanija Handspring), kuris turi 11 Mb/s spartos WLAN (IEEE 802.11b).
Perėjus prie bevielio ryšio tinklų gerokai supaprastėja tinklo instaliavimas ir sutaupoma daug laiko. Iki šiol didžiausia visiško perėjimo nuo vielinių prie bevielių LAN tinklų kliūtimi buvo ribotas duomenų perdavimo greitis pastarosiose sistemose. Daugelyje vielinių LAN tinklų 10 Mb/s Ethernetą šiandien jau keičia 100 Mb/s sistemos. Bevieliai tinklai - WLAN kol kas dar negali pasiūlyti tokios spartos, bet tyrimai tęsiasi. Jų pagrindinis tikslas yra pasiekti kelių šimtų Mb/s spartą, o tai leis WLAN konkuruoti su stacionariais duomenų perdavimo tinklais.
Jauna technologija
Amerikiečių standartas IEEE 802.11 pasirodė tik 1997 metais. Jis apibrėžė bevielius LAN, naudojančius 2,4 GHz dažnių juostą ir leidžiančius perduoti duomenis 2 Mb/s sparta. Šiandien daugelis bevielių LAN naudoja būtent šį standartą. Tačiau šių tinklų istorija prasidėjo dar 1990 m., kai buvo įkurta atitinkama darbo grupė.
Tik apie 1997 m. pasirodė ir europinis HiperLAN standartas, sukurtas ETSI darbo grupės RES10 (Radio Equipment and Systems - radijo įranga ir sistemos). Standartas buvo pristatytas 1997 m., kiek anksčiau tais pačiais metais į RES10 buvo įtrauktas europinio bendradarbiavimo projektas WAND (Wireless ATM Network Demonstrator - bevielio ATM tinklo demonstracinė įranga) bei mokslinis vokiečių projektas ATMobil. 1997 m. rudenį darbo grupė RES10 buvo įjungta į kitą ETSI projektą, vadinamą BRAN (Broadband Radio Access Network - plačiajuostis radijo prieigos tinklas).
1 lentelė
1998 m. rudenį prasidėjo HiperLAN 2 kūrimo darbai. Tuo metu jau ėmė aiškėti, jog bevieliams LAN geriau tiks ne ATM, bet IP, Ethernetas ar panašios technologijos. Kuriant naująjį standartą didelis dėmesys taip pat buvo skiriamas paslaugų kokybei (QoS - Quality of Service).
Skirtumai
Amerikietiškasis IEEE 802.11a ir HiperLAN 2 skiriasi daugeliu požiūrių, tačiau abiejų organizacijų pastangos harmonizuojant kuriamus standartus yra daug kuo panašios. Pastangų derinimas atvedė, pavyzdžiui, prie to, kad abiem atvejais 5 GHz tinklui buvo pasirinktas OFDM (Orthogonal Frequency Division Multiplexing - ortogonalusis dažninis sutankinimas), naudojantis 52 ponešlius. Savo ruožtu ponešliai moduliuojami naudojant BPSK, QPSK, 16QAM arba 64QAM - atitinkamai nuo to, kokia pageidaujama pasiekti duomenų perdavimo sparta (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. IEEE 802.11a ir HiperLAN 2 fiziniuose sluoksniuose naudojami moduliavimo būdai ir duomenų perdavimo spartos.
OFDM, lyginant jį su 2,4 GHZ dažnių juostoje naudojamu plėstojo spektro WLAN variantu, turi nemažai pranašumų. Anot IEEE 802.11 ir IEEE 802.11b, tereikia perpus mažiau loginių sklendžių, be to, OFDM daugeliu atvejų nukonkuruoja plėstojo spektro WLAN didesniu atsparumu trikdžiams.
OFDM trūkumas yra tas, kad radijo dažnių galios stiprintuvai privalo būti labai tiesiški ir labai tiksliai sinchronizuojami; kitaip ponešliai būtų neortogonalūs.
Nors IEEE 802.11a ir HiperLAN 2 labai panašūs fiziniuose sluoksniuose, jie nemažai skiriasi savo MAC protokolais (Media Access Control - kreipties į perdavimo terpę valdymas). IEEE 802.11a naudojamas CSMA/MA (Carrier Sense Multiple Access - kolektyvioji nešlio jutimo kreiptis) protokolas yra daug paprastesnis ir procesoriaus pajėgumas gali būti mažesnis negu HiperLAN 2 naudojamas protokolas. Be to, HiperLAN 2 specifikacijose yra numatytas komplikuotesnis ARQ ir labai sudėtingas radijo prieigos valdymo protokolas (Radio Link Control Protocol).
Didžiausia komercinė IEEE 802.11a problema yra ta, kad šiuo standartu neleidžiama naudotis Europoje. 5 GHz dažnių juosta yra skirta HiperLAN 2. Tuo tarpu JAV IEEE 802.11a ir HiperLAN 2 naudojami toje pat dažnių juostoje. Tačiau praktikoje HiperLAN 2 pasižymi kur kas geresniu ir saugesniu darbu. Ypač ryškiai šis pranašumas pasireiškia, kai yra naudojama didelė duomenų perdavimo sparta. Savo ruožtu IEEE 802.11a pranašumas yra tas, kad visi šį standartą naudojantys blokai būna geriau suderinti tarpusavyje. HiperLAN 2 kuriančiai ETSI grupei BRAN dar teks pasistengti, kad taip būtų ir su šio standarto įranga.
IEEE 802.11 grupė dabar stengiasi sukurti naują standartą IEEE 802.11c, kuris leis OFDM naudoti ir 2,4 GHz dažnio tinkluose.
