Jeigu patikėtume vizijų kūrėjais, pasaulis, kuris naudos vandenilyje sukauptą energiją, bus švarus ir efektyvus, jam negrės aplinkos tarša ir pasaulinis klimato atšilimas. Neseniai ir JAV prezidentas George'as Bushas, ir Europos Komisijos prezidentas Romanas Prodis sutarė "paspartinti vandenilio ekonomikos kūrimą". Japonija į vandenilio energetiką jau kelis dešimtmečius investuoja dideles lėšas. Ar vandenilio ateitis išties yra tokia šviesi? Ir ar visi žaidėjai išties priklauso tai pačiai komandai?

   Be didesnių minties polėkių toms svajonėms nėra lemta išsipildyti. Vandenilis išskiria elektros energiją tuomet, kai kuro elementuose jungiasi su deguonimi. Kuro elementus dar reikia padaryti efektyvesniais ir žymiai pigesniais. Elektromobiliai turi būti ne tokie gremėzdiški ir patrauklesni vartotojui. O tą vandenilį, kurį naudos elektromobiliai, dar reikia sugalvoti, kaip gaminti ir paskirstyti.

   Jeigu patikėsime optimistais, vandenilį bus įmanoma pasigaminti bet kurioje vietoje, skaidant vandenį elektra, gaminama tokių šaltinių, kaip saulės baterijos ar vėjo turbinos. Tokia "žalioji" energija būtų gaminama su pertrūkiais, bet vandenilis bus ta ideali energijos saugykla, kuri leis prireikus energiją vėl pasiversti elektra. Todėl Trečiojo pasaulio šalių miestuose bus įmanoma patiems gamintis bei sukaupti energiją ir būti mažiau priklausomiems nuo milžiniškos elektros ir kuro paskirstymo infrastruktūros. Pridėkite energetikos revoliuciją prie jau prasidėjusios informacinės revoliucijos, ir suprasite, kad besivystančios šalys, matyt, gautų naują galimybę pakilti iš skurdo.

   Pesimistai regi labiau tradicinę scenelę. Europa ir JAV vienbalsiai pritaria naujosios technologijos vystymui, bet jos juda skirtingomis kryptimis. Kioto protokolus remianti Europa norėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir panaudoti vandenilį ekologiškai švariais būdais pagamintos energijos kaupimui. Bushas pergyvena dėl savo šalies priklausomybės nuo importuojamų energetinių resursų, todėl planuoja intensyviau panaudoti Amerikos gamtinių dujų bei akmens anglies atsargas, kurias norima versti vandeniliu neatsižvelgiant į tai, jog taip neišvengiamai atsiras dideli papildomo anglies dvideginio kiekiai. Be to, JAV administracija nori suteikti dar vieną šansą atominei energetikai.

   Šie skirtingi keliai sukėlė kritikos ir kontrkritikos bangą. Bushas yra kaltinamas dovanojąs savo draugams iš energetikos verslo milžiniškas subsidijas, padėsiančias valdyti neatsinaujinančias vandenilio technologijas, kurios pumpuoja į atmosferą nepageidaujamas šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Europa yra kaltinama tuo, kad krapštosi prie nepraktiškų techninių schemų, neleisiančių pakankamai greitai pasigaminti pakankamą vandenilio kiekį.

   Gerai yra tik tai, kad šie skirtumai turbūt nebus lemtingi. Technologijos gyvena savo gyvenimą ir per tą pusmetį, kurio dar prireiks vandenilio ekonomikos atsiradimui, gali nustebinti visus. Praktinės sėkmės atveju jų sustabdyti nebepavyks niekam. Jeigu galėsime pagaminti tikrai efektyvius kuro elementus, jie patys atskleis visai netikėtas praktines galimybes. Didėjančios kuro kainos padarys patrauklia ir vietinę "žaliojo" vandenilio gamybą. O planuojamas JAV atominės energetikos renesansas vargu ar išgyvens mažiausią pokytį Baltuosiuose Rūmuose. Svarbiausia yra tai, kad lenktynės dėl vandenilio ekonomikos išties prasidėjo ir įtraukė tikrai didelius pinigus. Ateitis išties gali būti šviesi.