Persipynę fotonai buvo sėkmingai panaudoti perduodant signalus tarp dviejų Dunojaus krantų. Eksperimente ši keista kvantinė savybė buvo pirmąkart panaudota informacijos perdavimui dideliu nuotoliu be skaidulinių optinių kabelių. Panaši technologija ateityje gali būti naudojama kvantinėje kriptografijoje - itin saugiose optinio ryšio sistemose, kuriose persipynę fotonai būtų siunčiami per dirbtinius Žemės palydovus.

   Kvantinis persipynimas yra savybė, leidžianti dviems dalelėms elgtis taip, lyg jos būtų viena, nepriklausomai nuo atstumo, kuriuo yra viena nuo kitos nutolusios. Matuojant vienos dalelės būseną, tuo pačiu "užprogramuojama" ir kitos dalelės būsena. Fizikai jau yra įrodę, kad šį reiškinį galima pritaikyti saugių šifravimo raktų perdavimui.

   Norint persipynimu pasinaudoti, reikia sugebėti sukurti persipynusią fotonų porą ir kiekvieną dalelę pasiųsti link skirtingų erdvės taškų. Iki šiol tokie persipynę fotonai būdavo siunčiami tik optinėmis skaidulomis, tačiau ten juos sugeria medžiaga, iš kurios tos skaidulos pagamintos, todėl ryšio nuotolis neviršijo 150 km.

   Buvo svarstoma, ar persipynusių fotonų srautų nebūtų galima perduoti į įvairias planetos vietas naudojant palydovus. Bet niekas iki šiol nebuvo bandęs perduoti jų laisvąja erdve ne tik kosmosu, bet ir Žemės paviršiuje. Pirmą kartą tai padarė Vienos universiteto fizikai, vadovaujami Markaus Aspelmeyerio - šaltą ir vėjuotą naktį jie pasiuntė persipynusius fotonus iš vieno Dunojaus kranto į kitą.

   Grupė pasigamino miniatiūrinę, bet tvirtą laboratorijose naudojamų persipynusių fotonų generatoriaus versiją. Ji gamino fotonų su persipynusiomis poliarizacijomis poras. Pavyzdžiui, jei vieno fotono poliarizacija išmatavus pasirodys esanti +45 laipsniai, tai kito poliarizacija visada bus -45 laipsniai. Išbandžius generatorių atvirame lauke, grupė pabandė pasiųsti persipynusius fotonus į du priešingus per Vieną tekančios Dunojaus upės krantus (žr. brėžinį).

   Atlikdami šį subtilų eksperimentą, mokslininkai prie siųstuvo ir abiejų imtuvų turėjo po teleskopą. Perduodantysis teleskopas fokusavo fotonus į panašius imtuvų teleskopus, kurie savo ruožtu surinkdavo fotonus detektoriaus plokštumoje. Mokslininkai išmatavo kiekvieną detektorių pasiekiančių fotonų poliarizaciją ir nustatė, kad poros vis dar yra persipynusios.

   Šiuo metu detektoriai gali veikti tiktai naktį, nes patekėjus saulei signalą nustelbdavo kiti fotonai. Sistemą patobulinus, ją bus galima panaudoti kvantinėje kriptografijoje. Palydovai padėtų pasiųsti persipynusių fotonų porų seką į du Žemėje esančius detektorius, matuojančius jų poliarizacijas. Išmatavus poliarizaciją vienu detektoriumi, būtų automatiškai užfiksuojama kitą imtuvą pasiekiančio fotono poliarizacija. Taigi, siunčiama skirtingų poliarizacijų fotonų seka galėtų pasitarnauti koduojant ir dekoduojant tarp šių siųstuvų siunčiamus signalus. Sistemos laimėjimas būtų tai, kad pašalinis žmogus, pabandęs perimti fotonus ir išsimatuoti jų poliarizaciją, automatiškai išardytų patį persipynimą. Teisėti informacijos siuntėjai tai iškart pastebėtų ir paskelbtų pavojų.