Vėliausiai kitų metų vasarį turėtų pasirodyti EMC standartas, apibrėžiantis telekomunikacinių signalų perdavimą elektros tinklais. Tačiau labai tikėtina, kad standartizavimo darbai gali ir užtrukti, o iki komercinio naujos technologijos įsisavinimo dar teks palaukti kelerius metus.

   Vėluojama todėl, jog tenka spręsti nemažai problemų. Tuo tarpu kitos konkurencinės technologijos gali taip įsitvirtinti, kad gali kilti klausimas, ar dar verta ieškoti vietos rinkoje dar vienai plačiajuosčio ryšio technologijai. Bent jau Šiaurės šalyse, kuriose telekomo tinklai yra geros kokybės ir juos galima nesunkiai papildyti DSL technologijomis (ADSL, SHDSL, VDSL ir t.t.). Kita sparčiai besivystanti plačiajuosčio ryšio technologija yra WLAN. Be to, jau egzistuoja ir kabelinių televizijų pagrindu kuriami ryšio tinklai. Nereikia pamiršti ir to, kad gali plačiau paplisti ir palydovinės ryšio sistemos ar tiesioginės radijo ryšio jungtys.

   Europoje labiausiai plačiajuostėmis prieigomis naudojant elektros perdavimo tinklus arba PLT (Power Line Telecommunications - elektros perdavimo linijų telekomunikacijos) susidomėjusios šalys yra Portugalija ir Graikija, kuriose telekomo infrastruktūra mažiau išvystyta.

   Pažangą stabdo du vienas kitam prieštaraujantys reikalavimai: viena vertus, siekimas padidinti konkurenciją tarp įvairių plačiajuosčio ryšio technikos rūšių; kita vertus, noras per daug neužteršti radijo eterio. Vienas iš pirmųjų dėmesį į šį prieštaravimą atkreipė švedų Pašto ir telekomunikacijų valdybos Radijo dažnių spektro specialistas Ronaldas Storrs'as. Jis vadovauja darbo grupei, kuri ETSI ir CENELEC įpareigota bando pasiūlyti harmoningą EMC standartą ryšiams elektros tinklais. Darbui prasidėjus, telekomus ir energetikus atstovaujančių specialistų supratimas apie sprendžiamą problemą buvo labai skirtingas.

   "Jų supratimas skyrėsi mažiausiai 60 dB", - konstatuoja Ronaldas Storrs'as.

   Problemą kelia tai, kad ryšių signalus perduoti turintis elektros kabelis pats gali būti siųstuvo antena. Kadangi yra kalbama apie transformatorių ir namus sujungiantį kabelį, jo ilgis gali siekti 200-500 m. Įvairiose vietose šis nuotolis labai skirsis. Be to, skirsis ir pati tinklo struktūra. Šiaurės šalyse trifazis tinklas tiesiamas kiek įmanoma arčiau vartotojo, o Anglijoje labiau įprastas vienfazis elektros tinklas. Kintanti tinklo apkrova reiškia, kad keisis ir jo impedansas, o tai, savo ruožtu, paveiks perdavimo ir spinduliavimo charakteristikas. Be to, užmiesčio linijose dažnai pasitaiko neprijungtų laidų, kurie ženkliai padidina spinduliuojamą triukšmo signalą.

   Triukšmo signalus kiekybiškai įvertinti galima dviem būdais. Vienas būdas, kurį dažniausiai naudoja tarnybos, atsakingos už radijo dažnių spektro panaudojimą, yra pagrįstas elektromagnetinio lauko stiprio matavimais. Vokietijoje galiojanti instrukcija MB30 remiasi būtent tokiais matavimais. Kitos vertinimo modos pagrindas yra vadinamosios bendrosios modos (common mode) srovės riba, apibrėžiama standarto EN550022.

   Niekas net neabejoja, kad energetikai labai trokšta įsiterpti į telekomo paslaugų tiekėjų tarpą. Tačiau PLT nėra vienintelė galimybė tai padaryti. Kai šiandien instaliuojami elektros perdavimo tinklai, dažnai juose yra nutiesiami kabeliai su tuščiu kanalu, į kurį ateityje būtų visai nesunku "įpūsti" optinę skaidulą.

   Galvojant apie tolimesnę perspektyvą, nekyla abejonių, kad šviesolaidis laimės šias varžybas ir tikrai ateis ta diena, kuomet niekas net ir į atskiro vartotojo namus nebeties vario laidų linijos. Užsitęsusi PLT standartų kūrimo procedūra gali tiesiog paskatinti energetikos kompanijas investuoti ne į PLT technologiją, o tiesiai į optinį ryšį. Tai nebūtų kvaila išeitis: rinkos požiūriu, PLT gali būti naudojamas gana ribotą laiko tarpą, be to, investuojant į šviesolaidžius nerizikuojama pabloginti radijo ryšio sąlygas plačioje dažnių spektro dalyje.

   Problemas kelia ne vien radijo ryšio trukdžiai. Dėl slopinimo bei kintančio ir iki šiol aiškiai neapibrėžto tinklo impedanso neįmanoma gauti tokią plačią dažnių juostą, kokios iš pradžių buvo tikėtasi. Dar prisideda paties elektros perdavimo tinklo generuojami trukdžiai ir problemos, kurios kyla, kai keli tinklo terminalai bando atpažinti vienas kitą.

   Didelės kompanijos, tokios kaip Nortel ar Siemens, jau nutraukė PLT kūrimo darbus. Liko tik tam tikras skaičius rinkos nišų ieškančių mažų įmonių, kurios laikosi tvirtai įsikibę savųjų patentų, o tai, savo ruožtu, riboja viešai prieinamą informaciją ir stabdo standartizavimo darbus.

   Dėl galimos radijo dažnių spektro taršos pretenzijas reiškia ir kariškiai bei gelbėjimo tarnybos. Tų tarnybų naudojamus dažnius bus privalu apsaugoti selektyviai "notch" filtrais. Kariškiai labai priklauso nuo trumpųjų bangų ryšio, naudojamo susisiekti su daliniais, dislokuotais už horizonto, gal net kitose šalyse. Be to, nemažai imigrantų klausosi radijo laidų iš savo gimtųjų šalių, kurios transliuojamos trumpųjų ir vidutinių bangų diapazonais. Įdomias galimybes teikia trumpųjų bangų diapazone pradedama naudoti skaitmeninių radijo transliacijų DRM technologija. Čia taip pat atsiranda nauji komerciniai interesai, galintys kirstis su PLT plėtra.

   Baigiant galima konstatuoti, kad situacija ryšių perdavimo elektros tinklais srityje yra labai sudėtinga ir sunkiai prognozuojama. Prie šio klausimo, be abejonės, teks dar ne kartą grįžti artimiausiu metu.