Dabar Indijoje sektinas pavyzdys yra nebe Gandhi, o Gates. Indijos programuotojai laikomi vienais geriausių pasaulyje. Jie jau nebesvajoja, kaip iškeliauti dirbti į Vakarus, o siekia sukurti savo firmas. Pavyzdys jiems yra trečias pagal sukauptą turtą žmogus pasaulyje Azimas Premji. Apie jį ir kitus Indijos kompiuterių verslo atstovus pasakojama vokiečių žurnale "Der Spiegel" paskelbtame straipsnyje.

   Nuo to laiko, kai Indijos didžiūnai buvo tarp pačių turtingiausių pasaulio žmonių, legendos apie juos pasakojamos iki šiol.

   Pavyzdžiui, Gwalioro maharadža liepė patikrinti savo prašmatnių rūmų salės lubų patvarumą - dienai pakabinant prie jų du dramblius. Nawabas iš Judaghado laikęs 800 šunų aštuoniuose šimtuose karališkai įrengtų kambarių, ir vienam jų pastipus, laidojęs jį marmuro mauzoliejuje "Šopeno gedulingajam maršui" skambant. Negalima dar pamiršti ir Nizamo iš Haidarabado, laikiusio dešimčių milijonų dolerių vertės banknotus kartono dėžėse tol, kol beveik visus juos sugraužė žiurkės.

   Senieji Indijos kunigaikščiai prarado savo turtus po 1947 m., o 1971 m. iš jų buvo atimti ir patys titulai. Jų palikuonys dabar dažnai dirba turistų gidais arba viešbučiais paverstuose buvusiuose rūmuose nešioja svečiams arbatą.

   Dabartinis Indijos jaunimas seka visai kitų kraštiečių pavyzdžiu. Todėl, kai studentai vadina juos "naujaisiais maharadžomis", tai neturi nieko bendro su senų laikų nostalgija - greičiau šis pavadinimas atspindi jaunimo susižavėjimą ir nustebimą jų akyse atsirandančiais milžiniškais turtais.

   Studentų idolai dabar yra sėkmės pasiekę verslininkai, tokie kaip 54 metų Azimas Premji ir 53 m. N.R. Narayana Murthy. Bangaloro mieste įsikūrusios abiejų šių programuotojų firmos yra vienos pačių geriausių pasaulyje ir pasiekė kvapą užimančių laimėjimų akcijų biržoje.

Azimas Premji yra trečias pagal turimą turtą žmogus pasaulyje.

   Wipro Corporation šefas Azimas Premji dabar yra trečiasis pagal turtą žmogus pasaulyje. Su savo 35 mlrd. dolerių jis atsilieka tik nuo amerikiečių Billo Gateso (90 mlrd.) ir Warreno Buffetto (36 mlrd.). Kas gi yra tas ponas Premji?

   Jo biuras yra įsikūręs kukliame niekuo neišsiskiriančiame Bangaloro dangoraižio kambaryje. Pats verslininkas apsirengęs pabrėžtinai paprastai: džinsai, jokio kaklaraiščio. Prieš namą nėra jokių rezervuotų parkavimo vietų. Automobilį pastatyti gali tikėtis tik tas, kuris atkeliauja į darbą anksti. Premji niekuomet nevargsta ieškodamas kur pastatyti savo mažalitražį automobilį, - jis pradeda dirbti tada, kai dauguma dar miega.

   Milijardierius visada skraido ekonomijos klase ir apsistoja viduriniajai klasei skirtuose viešbučiuose. "Indų verslininkai turi rodyti pavyzdį, kaip galima apsieti be bereikalingos prabangos. Tik tuomet, po ilgus metus mūsų šalyje trukusių socializmo eksperimentų, žmonės patikės kapitalizmu, kaip gyvenimo sąlygų pagerinimo būdu", - sako jis.

   Musulmonų šeimoje Bombėjuje užaugęs Azimas Premji pateko į elitinį JAV Stanfordo universitetą, kur studijavo inžineriją. Jis atsisakė viso savo laisvalaikio, sporto, studentiškų kompanijų ir svajojo apie gerą darbą - labiausiai Jungtinėse Valstijose - po universiteto baigimo. Po to mirė jo tėvas ir 21 m. Azimas turėjo imtis atsakomybės už visą savo šeimą. Studentui teko grįžti namo nebaigus mokslų ir perimti šeimos verslą - nedidelę daržovėmis prekiavusią firmą. Jis išplėtė firmos siūlomų prekių asortimentą, bet patenkintas savimi nebuvo.

   Tuomet Bombėjuje jis sutiko bendramintį. Kompiuterių inžinierius Murthy buvo vienas iš aštuonių matematikos mokytojo vaikų ir patyrimo versle turėjo dar mažiau nei jo draugas. Abu jie stebėjo, kaip IBM užverčia Indijos rinką menkaverčiais elektronikos gaminiais, kurių jau nebesugeba parduoti kitur. 1977 m. Delio vyriausybė politiniais sumetimais privertė IBM pasitraukti iš šalies.

   "Rinkoje atsirado niša, kurią mes sumanėme užpildyti", - kukliai konstatuoja Premji. Už nedidelę kainą jis nusipirko JAV mikroprocesorių ir, amerikiečių nustebimui, greitai ėmė surinkinėti visai neblogus elektronikos prietaisus, siūlydamas, skirtingai nuo savo konkurentų, ir tų prietaisų garantinę priežiūrą. Premji ir Murthy po to pasisamdė Indijos institutuose puikų išsilavinimą gavusius, bet nedaug apmokamus programuotojus ir ėmė kurti JAV ir Europos firmoms specialias kompiuterių programas.

   Pradžioje abu jaunieji biznieriai veikė kartu, bet vėliau jų keliai išsiskyrė. Jie tik pasižadėjo vienas kitam, kas benutiktų, susitikti kiekvieną mėnesį ir pasidalinti patirtimi.

   Pirmieji metai buvo nelengvi. Devintajame dešimtmetyje Indijoje dar viešpatavo planinis ūkis. Indiros Gandhi socializmas ir kitos bėdos labai varžė jaunuosius verslininkus. Netgi jei ir reikėdavo verslo reikalais keliauti į užsienį, jie turėjo gauti leidimą. Apie technologijų pirkimą už tvirtą valiutą nebuvo ko nė svajoti. Netgi kol įves telefoną, reikėdavo laukti devynis mėnesius. Delio biurokratai kaišiojo kojas ten, kur tik galėjo, bet ir Premji, ir Murthy niekuomet nedavė kyšių. Abu buvo įsitikinę, kad Indijai reikia ne tik naujų gaminių, bet ir naujos darbo etikos.

   Lūžis įvyko 1991 m., kai beveik bankrutuojančioje valstybėje buvo nutarta liberalizuoti ekonomiką. Į šalį staiga ėmė plūsti didžiosios tarptautinės korporacijos, Bombėjaus birža suklestėjo, o daugelis Indijos pramonininkų pradėjo reikalauti, kad valstybė apsaugotų juos nuo užsienio konkurentų; visi, tik ne Wipro ir Infosys šefai. Jiems galimybė keliauti ir atsivežti pačias naujausias technologijas buvo svarbiau nei konkurencija.

   Prieš 15 metų Bangalore gyveno 2,5 mln. žmonių, o dabar jau - 5 mln. Čia įsikūrė daug tarptautinių koncernų filialų, yra net 70 aukštųjų mokyklų. Premji tiki, kad ateitis priklauso informacinėms technologijoms ir globalizavimui, ir kalba apie "artėjančią Indijos žmonių gerovę". Ar tik jis nėra per didelis optimistas? Nors programinės įrangos gamyba šioje šalyje kasmet išauga po 50 proc., iki šiol ji sudaro tik nedidelę - 1,5 proc. - visos ekonomikos dalį. Informacinės technologijos klesti tik pietinėje šalies dalyje, keletoje valstijų.

   Premji sako: "Pažanga turi prasidėti kažkurioj vienoje vietoje. Tik po to ji gali išplisti ir toliau". Jis žino, kad programinė įranga dabar sudaro 10 proc. Indijos eksporto, ir tikisi, kad po 8 metų ta dalis bus 30 proc.

   Jo draugui Murthy sekasi irgi neblogai. Jo firma Infosys dabar verta 18 mlrd. dolerių ir yra antroji Indijoje po Premji firmos Wipro. Paties Murthy turtas neprilygsta jo draugo turtams vien todėl, kad jis mielai dalija pinigus visiems, kuriems jų reikia. Murthy priklauso tik 8 proc. Infosys akcijų, 20 proc. turi 4000 firmos darbuotojų, kurių vidutinis amžius yra 26 metai.

Firmos Wipro programuotojai

   Jo tėvas mokytojas ir visa kaime gyvenusi šeima įdiegė Murthy komunistinius idealus. Studijuoti užsienyje kuklias pajamas turinčių tėvų sūnus negalėjo. Mokėsi Indijos mokyklose ir Indijos universitetuose. Tik susidūręs su "realiu socializmu", Murthy atsikratė, kaip jis pats tai vadina, "kairiojo nukrypimo".

   Murthy buvo nukeliavęs į Rytų Europą, kur už keletą kritinių pastabų gavo kelias dienas sėdėti bulgarų kalėjime. Pamatyto skurdo buvo sukrėstas: "Aš supratau, kad dalinti galima pradėti tik tuomet, kai jau esi sukūręs gerovę". Milijardierius giliai širdyje yra misionierius. Jis svajoja apie "kapitalizmą su žmonišku veidu", apie "socialdemokratinį modelį", kurį išvydo Vokietijoje. Jis yra įsitikinęs, kad svarbiausia yra savo tėvynei parodyti gerą pavyzdį.

   Indijos programinės įrangos eksportas nėra apmokestinamas. Neseniai Murthy lankėsi vyriausybėje ir bandė ją įtikinti, kad tokia padėtis yra negalima. "Tokioje savo resursais skurdžioje šalyje, kaip mūsiškė, yra neleistina, kad stiprios, tarptautinėje rinkoje klestinčios kompanijos galėtų nemokėti mokesčių", - sako maharadža Murthy.