Teroristai ir kriminalinės grupuotės gali išsiduoti rašydami elektroninius laiškus netgi tuomet, kai visas susirašinėjimas yra užkoduotas ar paprasčiausiai šnekamasi apie orą. Naudojant naujas technologijas, sekančias, kas kam siunčia elektroninius laiškus, galima operatyviai nustatyti internetines "bendruomenes" ir jų lyderius.

   "Jeigu CŽV ar kita žvalgybos agentūra turi daug perimtų elektroninių laiškų, kuriuos siuntė asmenys, įtariami priklausymu nusikalstamoms grupuotėms, jos gali šią technologiją panaudoti nustatydamos tos grupuotės vadus", sako Joshua Tyleris iš Hewlett Packard laboratorijų Palo Alto mieste, Kalifornijoje. Jis teigia, kad šitaip būtų galima nustatyti bent tolesnių tyrimų prioritetus.

   Tyleris ir jo kolegos Dennis Wilkinsonas bei Bernardo Hubermanas tyrinėja elektroninių ryšių dėsningumus ir įvairias sąsajas tarp tinklais besinaudojančių žmonių. Šis trejetas nusprendė patikrinti, ar nebūtų galima nustatyti tam tikrų vidinių bendruomenių, paprasčiausiai išanalizavus Hewlett Packard laboratorijos tinklo administratoriaus sujungimų sąrašą, kuriame yra apie 200 000 vidaus elektroninių laiškų, kuriuos per porą mėnesių siuntė 485 kompanijos darbuotojai.

   Jie sujungė linijomis žmones, apsikeitusius bent po 30 elektroninių laiškų, ir gavo brėžinį, kuriame buvo pavaizduoti 1110 ryšių tarp 367 žmonių. Vien iš tokio didelio ir sudėtingo brėžinio pasakyti, kurie žmonės priklauso kokioms grupėms, dar nebuvo įmanoma.

   Tada mokslininkai pasitelkė dar kompiuterio algoritmą, ieškantį kritinių jungčių tarp atskirų grupių, kurias jie pavadino didelio "tarpinumo"(betweeness) jungtimis. Algoritmas vieną po kitos atkerta tokias jungtis ir palaipsniui izoliuoja žmones skirtingose grupėse, kuriose elektroniniai laiškai daugiausiai siuntinėjami vieni kitiems. Siekdami įsitikinti, ar vaizdo negali iškreipti tvarka, kuria atkertamos jungtys, mokslininkai pakartojo visa tai 50 kartų, kaskart pradėdami vis nuo kitos jungties. Daugelis asmenų po kiekvieno tokio bandymo išnirdavo toje pačioje grupėje; iš grupės jie būdavo pašalinami tiktai tuomet, jeigu nepatekdavo į ją bent keturis kartus.

   Taip buvo atskleista, kad laboratorijoje egzistuoja 66 grupės. Palyginus grupių narius su kompanijos darbuotojų sąrašais pasirodė, kad 49 grupės atitinka žmones, dirbančius tuose pačiuose padaliniuose. Daugeliu likusių atvejų žmonės bendradarbiavo vykdydami kokį nors bendrą projektą.

   Atlikdami antrąjį tyrimą, mokslininkai pabandė tokį pat elektroninių laiškų tinklą nubraižyti naudodamiesi standartiniu algoritmu, kuris bando jį padaryti kuo mažiau persipynusį. Paaiškėjo, kad vadybininkai, įskaitant ir direktorių, buvo linkę atsirasti tinklo viduryje. "Šiuo būdu galima nustatyti žmones, kurių kontaktai organizacijoje yra patys įvairiausi - jie paprastai ir būna organizacijos lyderiai", - sako Tyleris.

   Nusikaltimus tiriantys detektyvai galėtų pagal pasaulinius elektroninių laiškų srautus spręsti, ar žinomi nusikalstamo pasaulio atstovai priklauso platesnei bendruomenei. Ši technologija tiks ir apdorojant informaciją apie telefono skambučius.

   Kaip ir daugelis kitų Interneto vartotojų, Stanfordo universiteto teisės profesorius Lawrence Lessigas negali pakęsti elektroninio pašto šiukšlių arba, kaip jos yra formaliai vadinamos, neprašyto komercinio elektroninio pašto UCE (Unsolicited Commercial El. p.). Jis nekenčia jo taip stipriai, jog ryžosi patalpinti Tinkle savąjį kūrinį. "Manau, kad ji veiks", - sako jis apie susikurtą schemą, turinčią kovoti su megabaitiniais siuntiniais, informuojančiais apie penio prailginimo galimybes, pasiūlymus įsigyti Viagros, nukainuotų kasečių rašaliniams spausdintuvams, dirbti namuose ar maldaujančius padėti pasiimti dar 20 milijonų dolerių, įstrigusių vis toje pačioje Nigerijoje.

   Lessigas, kuris anksčiau yra parašęs dvi garsias knygas apie Internetą, o neseniai yra liudijęs JAV Aukščiausiajam teismui prieš autorių teises ginančių įstatymų perkėlimą į Internetą, sukūrė iš dviejų dalių sudarytą planą. Pirmoji dalis yra teisinė: priimti federalinį įstatymą, įvedantį privalomą ir nuoseklų elektroninio pašto ženklinimą, leisiantį vartotojams ir Interneto paslaugų tiekėjams ISP nesunkiai filtruoti elektroninio pašto šiukšles. Iki šiol JAV tokio federalinio įstatymo nebuvo, o 26-ojoje valstijoje galiojantys atitinkami teisės aktai teturėjo nežymią įtaką. Antra: visiems pasaulio kompiuterių vartotojams pasiūlyti po prizą už kiekvieną nustatytą šio įstatymo pažeidėją. "Tiktai pabandykime, - sako jis, - ir jeigu nepadės, to nebedarysime."

   "Masiškas elektroninės informacijos siuntinėjimas Internetu (angliškai jis vadinamas "spam") dabar apsimoka todėl, kad "spameriai" gali nesunkiai išsiųsti iki 10 milijonų laiškų žinodami, jog maždaug penki milijonai pasieks adresatus, o bent 0,1 procentas laiškus perskaitys ir atsilieps, - aiškina Lessigas. - Jeigu leisite žmonėms, nepageidaujantiems gauti tos informacijos, ją paprastai išfiltruoti, žaidimas jau nebeapsimokės." 2001 m. vasario mėnesį Europos Komisija pranešė, kad pasaulyje Interneto vartotojams elektroninio pašto šiukšlės kasmet kainuoja apie 10 mlrd. eurų, daugiausia dėl prarasto laiko ir užkimštų ryšių linijų. Bet šis įvertinimas jau aiškiai paseno. 2002 m. šiukšlių labai padaugėjo, tai gali patvirtinti kiekvienas besinaudojąs elektroniniu paštu. Į pašto dėžutes dabar atkeliauja daug to paties reklaminio pranešimo kopijų. AOL pranešė, kad šių metų vasaryje jai teko kasdien išfiltruoti po 780 mln. laiškų-šiukšlių - vidutiniškai po 22 kiekvienai elektroninio pašto sąskaitai.

   UCE smelkiasi vis įkyriau, todėl įvairių elektroninio pašto filtrų kūrimas jau virto tikromis ginklavimosi varžybomis. Efektyvaus filtro sukūrimas užima daug laiko, todėl ryškėja įvairių kompanijų bendradarbiavimo tendencijos. Pavyzdžiui, SpamCop yra programa, skirta apsaugoti Microsoft Outlook vartotojus: jie praneša apie nustatytas šiukšles bendrai duomenų bazei, kuri vėliau pasinaudoja šia informacija filtruodama visų vartotojų elektroninį paštą. SpamAssasin yra atvirojo kodo kūrinys, kurį galima instaliuoti daugumoje elektroninio pašto programų; jis veikia panašiai kaip antivirusinės programos, atpažindamas elektroninio pašto šiukšles pagal tam tikrus bendrus požymius.

   Kai kurie paslaugų tiekėjai naudoja priimtinų pašto siuntėjų "baltuosius sąrašus" ir patikrina tuos elektroninius laiškus, kurie ateina iš naujų korespondentų. Jeigu asmuo neatsako, jo siųstasis laiškas yra atmetamas. Tačiau ši koncepcija netinka verslui ir įvairioms organizacijoms, privalančioms priimti laiškus ir iš nepažįstamų, nes jie gali būti jų nauji klientai. Taigi, kol Lessigas neišbandė savosios schemos, geriausia strategija būtų naudoti įvairių filtrų derinį.

   Jei esate interneto vartotojas, žinokite, kad linija, jūsų kompiuterį jungianti su likusiuoju ryšio tinklu, yra silpniausia ryšio grandis, ribojanti duomenų perdavimo spartą (žr: Paskutinei ryšio linijos myliai - šviesolaidis// Ryšių technikos naujienos, 2003, Nr.1). Nenuostabu, kad privačios kompanijos ir standartų organizacijos siekia patobulinti dvi pagrindines ryšio technologijas, taikomas paskutiniosios mylios atkarpoje: skaitmenines abonentines linijas (DSL), kurių duomenys siunčiami telefono laidais, ir kabelinius modemus, ryšiui naudojančius televizijos bendraašius kabelius.

   Artimiausiu metu abi technologijos bus gerokai patobulintos. Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (International Telecommunication Union - ITU) Ženevoje baigia rengti ateinančios kartos nesimetrinės DSL (ADSL) technines sąlygas. Naujosios techninės sąlygos oficialiai rengiamos kaip ITU rekomendacijos 9.992.3 ir 9.992.4, o neformaliai kaip ADSL2.

   Asimetrinių linijų duomenų perdavimas vartotojams bus gerokai greitesnis nei priešinga kryptimi. Kad minėta technologija būtų prieinama kuo didesniam vartotojų būriui, reikia "peršokti" pagrindinę kliūtį - ryšio grandinę, jungiančią vartotoją su centrine telefonų stotimi. Šios grandinės tarnyba gerai veikia tik iki tam tikro atstumo. ADSL2 standartas tik nežymiai praplečia ryšio grandinę - nuo 5670 iki 7490 m., tačiau šie papildomi 1810 metrų komercine prasme labai reikšmingi.

   Pasak DSL Forumo (šios ryšio šakos konsorciumo buveinė Fremonte, Kalifornijos valstijoje) prezidento Williamo V. Rodey, šis ryšio zonos praplėtimas padidintų vartotojų, kurie galėtų prisijungti prie DSL, skaičių 5-10 proc.

   Tikimasi, kad ir tolesnis ADSL2 standarto plėtojimas (ADSL2X) netrukus susilauks ITU pritarimo. Manoma, kad naujasis standartas, esant palankiausioms sąlygoms, padvigubins duomenų perdavimo spartą iki 25 Mb/s. Naujojoje technologijoje bus eksploatuojamas dar nenaudotas dažnių juostos tarpas nuo 1 iki 2 MHz.

   Panašių darbo principų laikosi kabelinės įrangos gamyklos. Kompanijoms Narad Networks Inc. (Westfordas, Masačusetso valstija) ir Xtend Networks Ltd. (Tel Avivas, Izraelis) nepriklausomai vienai nuo kitos kilo ta pati idėja. Neatnaujinusios gamyklos surinkimo linijų ir išvengusios didelių investicijų, šios įmonės kabelinio ryšio kompanijoms teikėjoms ėmė tiekti naują Etherneto duomenų tiekimo įrangą.

   Narad Networks įranga eksploatuoja iki šiol nepanaudotą spektro dalį nuo 1 iki 2 GHz; ja abiem kryptimis galima tiekti duomenis 1 Gb/s sparta. Pagrindinis jų technologijos akcentas yra prie Etherneto vartotojų patalpų sumontuotas prieigos jungiklis, kuris jiems atšakoja duomenų srautą, o TV abonentams siunčia žemesniąją dažnių juostos dalį.

   Kompanija Pulse-Link Inc. (San Diegas, Kalifornijos valstija) pasiūlė siųsti duomenis į esamus kabelių tinklus, taikant ultraplačiosios juostos (ultrawideband) technologiją, kuri pradžioje buvo sukurta duomenis siųsti belaidžio ryšio priemonėmis. Yra viena estetinį pasigėrėjimą kelianti Pulse-Link sumanymo ypatybė - jų technologija veikia esamos kabelinės televizijos juostos dažniais, todėl išsiverčia su esamais stiprintuvais.

   Bylinėjantis vienam bankui su klientu, kuris skundėsi "vaiduoklišku" pinigų išėmimu per bankomatus iš jo sąskaitos, buvo nustatytas bankų apsaugos sistemos "Achilo kulnas". Ši silpnoji sistemos vieta sudaro galimybes nesąžiningiems bankų tarnautojams vidutiniškai po 15 bandymų atspėti slaptus klientų kortelių personalinius identifikavimo skaičius (PIN). Todėl kompiuterių saugos žinovai siūlo pasidomėti, kaip bankai traktuoja, kai apgavikai moka naudodamiesi svetimomis kortelėmis.

   2000 m. vasario mėnesį, praėjus vos dviem dienoms po to, kai verslininkas iš Pietų Afrikos Anil Singh gavo naują PIN, Londone iš jo Diners Club kreditinės kortelės sąskaitos per 190 kartų buvo išimta 50 tūkst. svarų sterlingų. Singh tvirtina, jog tuo metu buvo už 9000 km, Durbane, ir pinigų neišėmė. Citibank, kuriam priklauso Diners Club, dabar bylinėjasi su juo dėl pinigų.

   "Bankai dažniausiai apkaltina klientus, nes yra įsitikinę, kad jų sistemos saugios", - teigia saugos ekspertas iš Kembridžo universiteto Ross Anderson. Anderson ir jo doktorantas Mike Bond nustatė, kad tikroji situacija yra visai kitokia. Singh byloje jie pateikė įrodymus, kad PIN saugantys kompiuteriai nėra tokie patikimi, kaip kad tvirtina bankai.

   "Visa sistema paremta tuo, kad PIN žino tiktai klientas, - sako Bond. - Dažniausiai būtent klientas turi teisme įrodyti, kad jis niekam nepasakė savojo PIN. Tuo tarpu atsakingi turėtų būti būtent bankai".

   Anderson ir Bond tyrimas įrodo, kad per 30 minučių pietų pertrauką nesąžiningi tarnautojai gali sužinoti iki 7000 PIN. Vėliau šią informaciją galima perparduoti, prigaminti padirbtų kortelių ir naudoti jas išsiimant pinigus.

   Bond sako, kad tai įmanoma dėl netobulų PIN patvirtinančių kompiuterinių sistemų vietų. Nors kiekvienas, kuris mėgina atspėti PIN bankomate, teturės tik tris bandymus, žmonės, kurie naudojasi sistema banke, gali bandyti kiek nori kartų. Jie gali bandyti spėti PIN tol, pasiseks.

   Norint atspėti keturių skaitmenų PIN iš 10 000 galimų variantų tektų bandyti vidutiniškai 5000 kartų. Anderson ir Bond įrodė, kad dauguma britų bankų naudoja sistemą, kurios silpna vieta suteikia galimybę atspėti PIN vos per 15 bandymų.