Vakarai tapo turtingi, kadangi nesiskaitė su patentų įstatymais ir saugojo savo šalių pramonę. Georhe Monbiot straipsnyje, paskelbtame žurnale "New Scientist" tvirtina, kad dabar tą patį reikia leisti daryti ir neturtingoms šalims.

   Plačiai paplitęs mitas teigia, kad dabar dominuojančios tautos savo pramoninį ir technologinį pranašumą įgijo laisvosios prekybos dėka. Šiandien neturtingos tautos, pasak to paties mito, norėdamos pasekti turtingosiomis, privalo atverti savo ūkius konkurencijai su užsienio gamintojais. Jas vėl apgaudinėja.

   Beveik visos turtingos valstybės industrializavosi naudodamos du dabar pasaulinės prekybos taisyklių jau uždraustus mechanizmus. Pirmasis yra "gimstančios pramonės saugojimas", kai naujos pramonės sritys ginamos nuo užsienio konkurentų, kol pakankamai sustiprėja. Antrasis paprasčiausia intelektinės nuosavybės vagystė. Istorija rodo, kad be jų abiejų nebūtų įmanoma technologinė pažanga.

   Britų pramonės revoliuciją pradėjo tekstilės industrija. Vyriausybė ją griežtai ir be jokių ceremonijų globojo ir skatino. Nuo pat XIV a. vyriausybė sistemingai kovojo su visais galimais konkurentais didindama muitų mokesčius arba išvis drausdama svetur pagamintų audinių importą, o taip pat - žaliavų eksportą į šalis, kuriose buvo įsikūrę konkuruojantys gamintojai.

   Britai tada, kai pasiekė technologinio pranašumo beveik visose gamybos srityse, staiga "praregėjo" ir įtikėjo laisvos prekybos privalumais. Bet daugelis rinkų nebuvo atvertos iki pat 1860 metų.

   JAV, kurios šiandien tvirtina, kad jokia šalis negali vystytis be laisvos prekybos, pradinėje vystymosi fazėje lygiai taip pat agresyviai gynė vidaus rinką. 1816 m. beveik visiems importuojamiems gaminiams buvo taikomas 35 proc. muitas, kuris 1820 m. išaugo iki 40 proc., o kai kurioms prekėms 1832 m. pasiekė net 50 proc. Vietiniai gamintojai savojoje rinkoje dėl to turėjo didelį pranašumą. Iki pat 1913 m. JAV buvo didžiausio protekcionizmo valstybė. Per visą šį laiką Jungtinės Valstijos buvo ir sparčiausiai augančios pramonės šalimi.

   Visos trys šalys, kurios labiausiai iškilo per pastaruosius 60 metų - Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja - irgi turi dėkoti ne laisvai prekybai, bet žemės reformai, protekcionizmui, svarbiausiųjų pramonės šakų subsidijavimui ir aktyviam eksporto skatinimui.

   Pietų Korėjoje ir Taivanyje valstybei priklausė didžiausi komerciniai bankai, todėl ji galėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl investicijų politikos. Japonijos Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerija tą patį darė teisinėmis priemonėmis. Visos trys šalys naudojo tarifus ir gudriai surašytas taisykes ir užtvėrė kelią užsienyje pagamintiems produktams. Eksportas buvo skatinamas didelėmis subsidijomis. Kitais žodžiais tariant, jos darė visa tai, ką šiandien draudžia ir Pasaulio prekybos organizacijos, ir Pasaulio bankas, ir Tarptautinis valiutos fondas.

   Yra dvi įdomios išimtys, kuomet pažanga buvo pasiekta kitu keliu. Nei Šveicarija, nei Olandija negynė savo atsirandančios pramonės. Šios šalys paprasčiausiai pasivogė kitose šalyse sukurtas technologijas. Svarbiausiomis vystymosi fazėmis (1850-1907 m. Šveicarijoje ir 1869-1912 m. Olandijoje) šios šalys nepripažino patentų galiojimo daugumai ekonomikos sektorių.

   Šveicarijos industrializacija prasidėjo 1859 m., kai maža Bazelyje įsikūrusi kompanija "nušvilpė" dažymo anilinu procesą, kuris buvo sukurtas ir prieš porą metų užpatentuotas Didžiojoje Britanijoje. Kompanija vėliau buvo pavadinta Ciba; dabar, po kelių skilimų ir susiliejimų, iš jos išsivystė Novartis ir Syngenta. Olandijoje apie 1870 m. dvi firmos, Jurgens ir Van den Bergh "pasiskolino" patentuotą prancūzišką receptą, pagal kurį buvo gaminamas margarinas. Vėliau jos abi susijungė ir tapo kompanija Unilever.

   Šiandien neturtingos šalys, negali pasirinkti nei vieno aprašyto kelio, nes tai draudžia prekybos taisyklės. Nauja pramonė iškart susiduria su stipria užsienio kompanijų, kurios turi kapitalą, patirtį, intelektinės nuosavybės teises bei ištisus rinkodaros tinklus, konkurencija. Teoriškai "technologijos perdavimas" yra skatinamas, bet realiai jis tampa neįmanomu dėl vis griežtesnio ir griežtesnio patentų režimo. Negalėdamos sukurti konkuruoti pajėgiančių įmonių, neturtingosios šalys lieka pigios darbo jėgos ir žaliavų tiekėjomis turtingojo pasaulio kompanijoms. Visa tai neleidžia šioms šalims pakilti aukščiau tam tikro išsivystymo lygmens.

   George Monbiot teigia, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios turtingosios šalys galėtų saugoti savo ekonomiką. Priešingai - neturtingoms šalims turi būti leista pasinaudoti vieninteliais perspektyviais keliais, iš tikrųjų sudarančiais galimybę vystytis.