Globali Interneto aprėptis yra viena patraukliausių jo savybių. Tačiau tinkle yra nemažai vietų, kurių niekas negali pasiekti dėl dalių, kurios netyčia ar dėl netikusios konstrukcijos visiškai yra atskirtos nuo vartotojų. Šias prarastąsias internetines svetaines ištyrė grupė JAV mokslininkų, nutarusių sužinoti, koks yra "tamsiojo tinklo" mastas. Studijoje buvo nustatyta, kad apie 5 % visų internetinių svetainių - apie 100 mln. - yra visiškai nepasiekiamos.
Internetas veikia todėl, kad kiekvienas prie jo prijungtas kompiuteris turi savo individualų adresą. Maršrutizatoriai - prietaisai, stumdantys tinklu duomenis, žino kur link reikia siųsti informaciją, nes juose yra šių adresų sąrašai. Bet kartais kai kurie šių adresų išnyksta. Firmos Arbor Networks specialistai trejus metus aiškinosi, kodėl taip atsitinka.
Mokslininkai nustatė, kad tai, kiek svetainių gali aptikti kiekvienas naršantysis tinkle, priklauso nuo to, kurioje Interneto vietoje jis yra. Kivirčai tarp skirtingų internetinių paslaugų tiekėjų gali vienos kompanijos abonentams neleisti patekti į kitos kompanijos siūlomas tinklo dalis. Bet dar dažniau svetainės būna atkirstos nuo tinklo dėl neteisingos maršrutizatorių konfigūracijos arba dėl to, kad piktavaliai hakeriai ir kiti kompiuterių vandalai pasinaudoja tinklų programose esančiomis saugos skylėmis. Iš tyrimo taip pat matyti, kad ne visos tinklo vietos yra vienodai prijungtos prie likusios tinklo dalies. Kai kurie tinklai yra pranašesni už kitus, nes jie tarnauja kaip atskirų Interneto dalių vartai.
Trys mokslininkai: Craigas Labowitz'as, Abha Ahuja ir Micahaelis Bailey pastebėjo, kad nemažai prarastųjų svetainių vėl atgyja, kai jomis kas nors ima naudotis komercinių elektroninių laiškų siuntinėjimui arba bandydami užpulti kitas tinklo dalis. Interneto saugumą stebinti Avarinė kompiuterių komanda (Computer Emergency Response Team) jau perspėjo dėl piktavalių hakerių, užgrobiančių maršrutizatorius ir juos naudojančių puolimams tinkle. Deja, specifikacijos, kurios reguliuoja tai, kaip mašrutizatoriai turi koordinuoti savo veiklą, yra gana nepatikimos. Be to, maršrutizatorius taip pat galima panaudoti norint užversti puolamąsias svetaines duomenimis.
Prarastos yra ir tos svetainės (daugiausia priklausančios JAV kariškiams), kurios vis dar tebenaudoja senus adresus, kurių jau nebepažįsta joks tinklo maršrutizatorius.
Grupė, kurią sudarys Indijos ir JAV kompiuterininkai, planuoja pradėti didžiulį darbą - iki 2004 m. Tinkle patalpinti milijoną knygų. Šį projektą, pavadintą Universaliąja skaitmenine biblioteka, sumanė Raj Reddy ir Michaelis Shamos iš Carnegie Mellon universiteto Pittsburghe; jie siekia sujungti į vieną įvairias skaitmenines bibliotekas, tokias kaip Gutenbergo projektas ar JSTOR.
"Idėja yra paprasta, - sako Reddy. - Reikės viešai prieinamoje skaitmeninėje bibliotekoje sukaupti kiek įmanoma didesnį turinį. Ankstesniuose projektuose per daug daugiau metų buvo sugebėta skaitmenizuoti vos po kelis tūkstančius knygų. Pavyzdžiui, Gutenbergo projektas, kuris dabar irgi bus universaliosios bibliotekos dalis, po daugiau nei dvejų dešimtmečių teturi mažiau nei 4000 knygų."
Pagrindiniais naujosios bibliotekos kūrėjais bus Carnegie Mellon ir Indijos mokslinis institutas iš Bangaloro - viena žymiausių Azijos mokslo įstaigų. Carnegie parūpins reikalingą programinę ir aparatūrinę įrangą, o institutas koordinuos 10 Indijos centrų, kuriuose bus nuskenuota ir per trejus metus patalpinta Tinkle milijonas knygų.
Bus pradėta nuo medžiagos, kuriai nebegalioja autorinių teisių reikalavimai arba kurios leidėjas suteikė projekto partneriams elektroninės publikacijos teises. Pirmuoju etapu knygos ar meno kūriniai, nuo senovinių indų tekstų iki Mikelandželo Dovydo, bus nuskenuojami klaidžiojančiu skeneriu, kuris ypač tinka trapiems objektams. Carnegie Mellon vadovaujasi technologija ir žino, kaip iš nuskenuotų vaizdų atkurti tekstus, kaip reziumuoti juos ir kaip sukurti skaitmeninės bibliotekos paieškos sistemą. Kitu etapu partneriai kartu stengsis pagerinti multibaitinių (pavyzdžiui, kinų) ar kompleksinių (pavyzdžiui, indų) kalbų apdorojimą.
Dar vėliau, pasak instituto informacinių technologijų skyriaus vadovo N. Balakrishnano, jie pabandys patobulinti Carnegie Mellon turimą optinių ženklų atpažinimo sistemą. Jie netgi pasiryžę papildyti ją balso atpažinimu, sukurdami fonetinį žodyną.
Taip pat yra planuojamas daugiakalbių paieškos sistemų sukūrimas. Tokių sistemų, leisiančių daugelyje serverių ieškoti įvairiomis kalbomis parašytų knygų, atsiradimas paspartins ir daugelio Indijos kalbų standartizavimą bei paspartins informacinių technologijų plėtrą kitose besivystančiose šalyse.
Dešimt Bangaloro instituto atrinktų centrų turės beveik 150 skenerių, kuriais aprūpins JAV nacionalinis mokslo fondas. Jeigu projektas būtų vykdomas išsivysčiusioje šalyje, tokioje kaip Jungtinės Valstijos, jis, neskaitant aparatūros kainos, patalpų nuomos ir mokesčio už energiją, kainuotų mažiausiai 40 mln. dolerių, o jei dalyvaus viena ar daugiau besivystančių šalių, šią kainą pavyks sumažinti iki 5 milijonų.
