Kosminių raketų epocha prasidėjo 1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiaurinių Vokietijos krantų. Ten, Pėnemiundės poligone nacių Vokietija pirmąkart sėkmingai išbandė artilerijos raketą A-4, vėliau pavadintą V-2. Degančių dujų stulpo stumiama raketa pasiekė beveik 5,5 tūkst. kilometrų per valandą greitį, pakilo į viršų apie 20 km ir nuskriejo virš 200 km nuotolį. Greitai V-2 buvo pradėtos masiškai gaminti išnaudojant greta esančios Nordhauseno koncentracijos stovyklos kalinių darbą. Tūkstančius šių raketų karo pabaigoje Hitleris pasiuntė į Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus.

   Antrajame pasauliniame kare iki tol tebuvo naudotos palyginti nedidelės prieštankinės ir daugiavamzdžių pabūklų raketos, bet nei viena jų nei iš tolo neprilygo V-2. Daug kas šią raketą laiko visų dabartinių kosminių laivų tiesiogine pirmtake. Bet nacių dainelė jau buvo sudainuota; nuo katastrofos jų nebegalėjo išgelbėti nei V-2, nei 1945 m. išbandyta dar modernesnė raketa A-9, kurios pagalba ruoštasi bombarduoti Ameriką.

   Vokiečių gynybai byrant, iš vakarų artėjant amerikiečiams ir jų sąjungininkams, o iš rytų - rusams, Vokietijos karinių raketų kūrimo programos vadovas Wernheris von Braunas sukvietė svarbiausiuosius savo bendradarbius slaptam pasitarimui. Kai jis paklausė vyrų, kam jie norėtų pasiduoti, atsakymas buvo vieningas - Amerikai.

   Berlyno Ginklų pramonės ministerija įsakė raketų kūrimo gruppei sunaikinti visus slaptus dokumentas. Von Braunas nepakluso ir paslėpė brėžinius apleistoje šachtoje Harco kalnuose, kad vėliau juos iš ten pasiimtų. Hitleris netgi buvo nurodęs išžudyti konstruktorius, kad tik jų žinios nepasiektų priešo. Bet šiems kėslams išsipildyti nebuvo lemta ir W.von Braunas su savo komanda 1945 m. gegužės d. sugebėjo pasiekti amerikiečių užimtą teritoriją ir pasiduoti į nelaisvę.

   Tiesą sakant, šiuolaikinių kosminių raketų tėvai yra net keturi: Wernheris von Braunas, rusas Konstantinas Ciolkovskis, amerikietis Robert Goddard ir dar vienas vokietis Hermann Oberth. 1903 m. darbų mokytojas iš Riazanės K.Ciolkovskis išleido knygelę, kurioje aprašė, kaip turėtų atrodyti kosminis laivas, varomas skystąjį kurą naudojančių raketų sukurtos reaktyvinės traukos. Gerai chemiją išmanąs mokytojas kurui siūlė naudoti suskystintą vandenilį ir deguonį. Bet jokios raketos jis pats taip ir nepagamino.

   Raketą pasidarė JAV fizikas ir matematikas R.Goddard'as. 1909 m. jis pradėjo teorines studijas ir veikiai, kaip ir Ciolkovskis, suprato skystojo kuro teikiamus privalumus. 1926 m. jam netgi pavyko paleisti pirmąją skystu deguonimi ir benzinu varomą raketą. Bet kiek Goddard'as nesistengė, jam taip ir nepavyko įrodyti JAV kariškiams skystojo kuro raketų privalumų. Kai jie pagaliau ėmėsi raketų kūrimo, jose buvo naudojamas vien kietasis kuras.

   Fizikos profesorius H.Oberth buvo vokiečių raketų tyrimų iniciatorius. 1923 m. jis parašė nedidelę knygelę, pavadintą "Raketos tarplanetinėje erdvėje", kurioje detaliai aprašė raketos, galinčios pasiekti viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukciją ir kaip ta raketa veiks kosminiame vakuume. Kol scenoje napasirodė von Braunas, būtent Oberthas ir vadovavo visiems pirmiesiems vokiečių raketų bandymams.

   Raudonoji armija vokiečių raketų poligoną užėmė 1944 m. rugsėjį, bet pradžioje jis jos ekspertus mažai domino. Gal rusai, ieškodami kitų trofėjų, būtų raketas išvis pražiopsoję, jei ne Čerčilis, atkakliai "bombarduojantis" Staliną savo prašymais įsileisti ten britų ekspertus. Tik po to, kuomet atvyko britų komanda su tiksliais žemėlapiais, rodančiais, kur buvo raketų paleidimo aikštelė ir daug jų nukritimo vietų, poligoną supusios pelkės buvo apieškotos pėda po pėdos. Rusams pavyko surasti ištisą V-2 variklį ir daug kitų liekanų. Visos jos buvo nedelsiant nugabentos į Maskvą, į institutą NII-1, kur buvo imtasi ypatingų slaptumo priemonių.

   Instituto specialistai pradžioje negalėjo patikėti savo akims. Raketos tūta buvo tiems laikams sunkiai suvokiamo dydžio. 1943 m. sukurta geriausia SSSR skystakurė raketa išvystydavo 1,5 tonos trauką, o atrastojo V-2 variklio trauka siekė 30 tonų. Dar 1946 m. sovietų specialistai kartu su išlikusiais jų okupuotoje zonoje vokiečių inžinieriais atstatė V-2 gamybos liniją ir pagamino apie tuziną raketų. Kitais metais visa tai: ir gamykla, ir patys inžinieriai iškeliavo į SSSR, į atkampiuose rajonuose įsikūrusius slaptus institutus ir gamyklas.

   Dešimt metų tvyrojo tyla, bet 1957 m. spalio 4 d. ją nutraukė pirmojo "sputniko" pypsėjimas iš kosmoso. Rusai sugebėjo sukurti tokią galingą raketą, kad ji nugalėjo net ir Žemės trauką. Paleidę pirmąjį dirbtinį žemės palydovą sovietai tapo neabejotinais raketų technikos lyderiais. Amerikiečiams tai buvo nemalonus siurprizas. Tiesa, žymiai sočiau ir ramiau už savo į Rusijos gilumą išvežtus kolegas Teksase laiką leidęs W.von Braunas iškart po sputniko skrydžio pareiškė, jog tokį palydovą jie gali paleisti per mėnesį, bet pirmojo JAV palydovo teko laukti ne vieną, bet beveik keturis mėnesius, o rusai tuo tarpu jau buvo paleidę antrąjį sputniką su pirmuoju gyvu padaru, pasiųstu į kosmosą, kalyte Laika.

   Metams po pirmojo palydovo paleidimo praėjus JAV prezidentas Eizenhaueris įkuria Nacionalinę aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūrą NASA, į kurią iš karinės žinybos pervedė ir W,von Brauną su grupe. Kosminės lenktynės tarp SSSR ir JAV įsibėgėja.

   Pradžioje šiose lenktynėse neabejotinai pirmavo sovietai. Pirmasis kosmonautas leitenantas Jurijus Gagarinas ir kiti sovietų kosmonautai buvo didvyriai viso pasaulio akyse. Amerikiečiams su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Iškart po Gagarino skrydžio prezidentas Kenedis pareiškė, kad per dešimtmetį JAV nusiųs savo kosminę ekspediciją į Mėnulį ir sugrąžins ją atgal į Žemę. W.von Brauno sukurtos galingiausios "Saturno" raketos dėka NASA sugebėjo tą pažadą išpildyti netgi greičiau - per septyneris metus. Kai astronautas N.Armstrongas 1968 m. rugpjūčio 21 d. pastatė pėdą Mėnulio ramybės jūroje, lenktynės dėl kosmoso "užkariavimo" praktiškai baigėsi.

   Šiandien palydovai skrydžiai į kosmosą prarado buvusio heroizmo aurą. Daugiausia apie juos pastaruoju metu buvo galima išgirsti ryšium su nesibaigiančiomis rusų kosminės "Mir" bėdomis. Dirbtiniai žemės palydovai irgi tapo kasdienišku dalyku, tarnaujančiu nebe "socializmo sistemos pranašumui" įrodyti, o labai konkretiems darbams. Šimtai jų perduoda ryšių linijose sklindančius signalus, o palydovinės televizijos antenos "lėkštes" galima išvysti ne vien kosminių skrydžių valdymo centruose, bet ir paprasčiausio daugiabučio balkone.