Šie vaistai išgelbėjo tokią daugybę žmonių, jog kartais yra vadinami stebuklingaisiais. Nors vėliau buvo atrasta daugybė kitų antibiotikų, penicilinas iki šiol yra viena iš efektyviausių kovos su bakterijų sukeliamais susirgimais priemonių. Aleksandro Flemingo ir daugelio kitų, nepelnytai pamirštų mokslininkų pastangų dėka žmonija įgavo veiksmingą ginklą.

   Jeigu tektų sudaryti mokslininkų -"laimės kūdikių" sąrašą, Aleksandras Flemingas jame užimtų labai aukštą vietą. Jis gimė gausioje šeimoje, gilioje Škotijos provincijoje. 1900 metais, kai jam sukako 19 metų ir reikėjo rinktis būsimą gyvenimo kelią, prasidėjo būrų-britų karas ir Aleksandras įstoja į škotų korpusą. Gyvenimas jame daugiau panėšėjo į sporto klubą nei į armiją - čia buvo daug šaudymo, plaukymo ir net vandensvydžio varžybų, o į mūšio laukus tolimajame Transvalyje nukeliauti taip ir neteko. Karui baigiantis miršta Flemingų dėdė ir visi broliai gauna po 250 svarų palikimą. Už tokius pinigus tuomet buvo galima mokytis universitete. Aleksandras pasirenka medicinos studijas St.Mary koledže, Londone, daugiausiai dėl to, kad yra žaidęs prieš šios mokyklos komandą vandensvydį.

    Ir toliau A.Flemingo karjera klostosi be didesnių pastangų iš jo pusės. Kai, baigus studijas, tenka ieškoti darbo, jam padeda koledžo šaulių rinktinės treneris ir Aleksandras visą likusį gyvenimą lieka dirbti St.Mary ligoninėje, vakcinacijos skyriuje.

   1909 m. vokiečių chemikas ir gydytojas Paul Erlich sukūrė cheminius vaistus nuo sifilio. Jis išbandė šimtus įvairių cheminių junginių, bet sėkmingas buvo tik šeši šimtai šeštasis. Vaistai buvo pavadinti salvarsanu (tai reiškė: "gelbėjąs naudojant arseną"). Naujovė pasiekė ir Londoną, kur Flemingas tapo vienu iš nedaugelio gydytojų, įsisavinusių gana sudėtingą gydymo salvarsanu procedūrą.

   Kilus Pirmajam pasauliniam karui daugelis bakteriologinės laboratorijos darbuotojų buvo komandiruoti į karo lauko ligonines Prancūzijoje. Čia jie pamatė, kaip daug kareivių miršta nuo paprasčiausių infekcijų. Flemingas juto, kad turėtų kažkokia į salvarsaną panaši medžiaga, galinti padėti apsaugoti žaizdas nuo mikrobinės infekcijos. Grįžęs po karo į St.Mary ligoninę Flemingas tęsė efektyvaus antiseptiko paieškas. Keletą tokių medžiagų jam pavyko aptikti, bet jos buvo bejėgės prieš stipresnes infekcijas. Jis ieškojo toliau. Laboratorijoje vienu metu buvo daroma tiek daug įvairių bandymų, kad ten viešpatavo visiška betvarkė. Bet būtent dėl jos ir atėjo tikroji sėkmė.

   1928 m. rugpjūtį ar rugsėjį Flemingas ruošėsi sutvarkyti prie kriauklės susikaupusią kupetą Petri lėkštelių, kuriose buvo auginamos įvairios bakterijų kultūros. Prieš mesdamas lėkšteles į indą su plovikliu jis kiekvieną atidarė ir apžiūrėjo. Viena lėkštelė Aleksandrui pasirodė keista. Jos kraštai jau buvo apaugę pelėsiu (šioje laboratorijoje tai nebuvo keista), bet aplink pelėsį visos lėkštelėje buvusios stafilokoko bakterijos buvo žuvusios. Jis ištyrė pelėsius ir rado, kad jie priklauso penicillium šeimai. 1929 m. jis aprašė savo atrastąjį peniciliną moksliniame žurnale. Įdomu tai, kad straipsnyje Flemingas pats pareiškė abejones dėl savojo atradimo ateities, nes manė, kad penicilino gamyba yra perdaug sudėtinga ir todėl jo niekad nepavyks naudoti gydymui. Pats Flemingas, kiek bebandė, antrą kartą išgauti penicilino taip ir neįstengė. Jo darbą toliau tęsė chemikai, kuriems sudėtingi penicilino gavimo būdai buvo artimesni.

   Dėmesys penicilinui ypač sustiprėjo artėjant Antrajam pasauliniam karui. 1938 m. Oksfordo universiteto grupė, vadovaujama australo Howardo Florey ir vokiečio Ernsto Chaino, padarė keletą svarbių atradimų. Jie bandė auginti penicillium notatum įvairiausiuose induose, nuo ligoninės "antelės" iki limonado butelių. Paaiškėjo, kad būtent "antelės" formos induose (vėliau jie buvo pavadinti "Oksfordo buteliais") pelėsiai augo geriausiai. Iki 1940 m. mokslininkai jau buvo pasiekę žymios pažangos.

   1941 m. vasario mėnesį buvo pirmąkart išbandytas penicilino poveikis žmogui. Policininkas, užsikrėtęs stafilokokine infekcija, buvo penkias dienas, kol užteko vaistų, gydomas penicilinu. Vos pradėjus procedūras paciento būklė iškart pagerėjo. Nors policininkas vėliau mirė, visiems tapo aišku, kad penicilinu galima gydyti net ir labai toli pažengusias infekcijas. Taip pat paaiškėjo, kaip svarbu kuo greičiau sukurti masinį penicilino gamybos būdą. Tais pat metais grupė nutarė gydyti penicilinu vaikus, kuriems reikėjo mažesnių šio vaisto dozių. Penkiems vaikams, kuriems nebepadėjo jokie kiti vaistai buvo leidžiamas penicilinas. Tik vienas iš šio penketo mirė ir tai, kaip tapo aišku po jo skrodimo, dėl visai kitos priežasties.

   Dar tais pačiais metais geriausieji Anglijos ir JAV specialistai buvo suburti į vieną komandą, kuriai greitai pavyko išmokti gaminti vaistus ne tik Petri lėkštelėse, bet ir dideliuose gamykliniuose rezervuaruose. Iki karo pabaigos penicilino jau buvo pagaminama tiek, kad jo užteko ne tik kariškiams, bet jis pradėtas pardavinėti ir rinkoje. Kai vaisto atsirado daugiau, klinikiniai bandymai parodė jo tikrąją galią. Stafilokokinės infekcijos atveju mirtingumas nuo 100 procentų sumažėjo net iki keturiasdešimties.

   Karo metais anglai gaudyte gaudydavo kiekvieną geresnę naujieną, todėl spauda netruko pagarsinti penicilino sukūrimo istoriją, o viešumą mėgęs Flemingas tapo nacionaliniu didvyriu. Kiti atradėjai, be kurių naujasis vaistas nebūtų atsiradęs liko savotiškame šešėlyje. Tiesa, mokslo visuomenė įvertino visus tris penicilino sukūrėjus: Fleming'as, Florey ir Chain'as už savo darbus 1945 m. buvo apdovanoti Nobelio premija.