Svarbiausieji šimtmečio išradimai

Henry Fordas ir jo konvejeris

Henris Fordas   Judanti gamyklos konvejerio juosta bene labiausiai prisidėjo prie žymiai spartesnio nei lik tol žmonių gyvenimo lygio kilimo dvidešimtajame amžiuje. Pati juosta, tiesą sakant, suvaidino tik antraeilį vaidmenį. Svarbiausia čia buvo masinė gamyba, naudojanti standartinius komponentus bei sudalinta į trumpus identiškus darbo momentus. Ši sąvoka nuo 1913 metų yra neatsiejama nuo Henry Fordo ir jo automobilių gamyklos Detroite.

   Pačiam Fordui nieko išradinėti nereikėjo. JAV ginklų gamintojas Remington jau nuo Pilietinio karo laikų, kai šiauriečių armijai reikėjo daugybės šautuvų, buvo šių ginklų gamybos procesą sudalijęs į daugybę smulkių operacijų, leidusių padidinti darbo našumą. Kitas ginklininkas švedas C.Johansson pirmasis pradėjo gaminti standartinius matavimo prietaisus, reikalingus paprastesnei atskirų gaminio detalių kontrolei. O judantys transporteriai jau kuris laikas veikė didžiosiose Čikagos skerdyklose.

   1913 m. balandžio mėnesį visi šie trys dalykai buvo įdiegti Fordo gamykloje vienu metu. Išilgai judančios transporterio juostos buvo susodinti 29 darbininkai, montavę automobilio elektros generatorių. Anksčiau generatoriaus surinkimas užtrukdavo 20 minučių, o paleidus konvejerį - tik 5 minutes. Labiausiai prie to prisidėjo tai, jog dabar kiekvieną darbo akimirką buvo galima detaliai išanalizuoti ir darbininkai galėjo dirbti labai racionaliai, nedarydami jokių nereikalingų judesių.

Ford-T   Tokia racionalizacija palaipsniui apėmė visus Fordo gamyklos procesus. Dar iki Kalėdų prie konvejerio buvo surenkamas visas automobilis. Jo gamybos trukmė sumažėjo dvigubai, o iki kitų metų vasaros tas procesas dar dukart sutrumpėjo. Automobilio korpuso surinkimas, vietoje anksčiau reikalingų 12,5 val. sutrumpėjo iki pusvalandžio. Fordo gamykla tapo pačia našiausia pasaulyje, todėl jis galėjo dvigubai sumažinti savo gaminamo Ford-T modelio kainą. Taip prasidėjo visuotinis automobilizavimas, kurį pagaliau pajuto ir mūsų miestų gatvės. Aišku, H.Fordo gaunamas pelnas šoktelėjo į padanges ir jis padvigubino ir savo darbuotojų atlyginimus.

   Nuo pat pradžių netruko kritikų, tvirtinusių, jog konvejeris pavertė prie jo dirbančius žmones mašinomis. Tačiau net ir didžiausieji kritikai negalėjo nuneigti to fakto, kad konvejerio dėka buvo pasiektas pats didžiausias gamybos našumo padidėjimas visoje žmonijos istorijoje. O šis aukštas darbo našumas padėjo pagrindus šiandienos industrinio pasaulio materialiajai gerovei.

   Ne kartą jau buvo pranašauta konvejerio mirtis, bet jis vis dar slenka daugybėje gamybos kompanijų. Daug kur prie jo darbininkus pakeitė robotai, bet ten, kur reikalingas lankstumas, sumanumas ir greita orientacija, jie negali išstumti žmogaus. Žmonių reikšmė didės tokioje gamyboje, kur gaminių serijos bus mažesnės, o kiekvieną produktą teks pritaikyti užsakovo poreikiams. Ateityje robotai perims daugelį rutininių operacijų, o prie konvejerio stovinčiam žmogui teks vis didesnė atsakomybė už patį gamybos procesą ir jo rezultatus. Be to pati gamyba išeina iš vieno fabriko ar net vienos šalies ribų. Ir čia pavyzdžiu gali būti automobilių pramonė: naujo automobilio vairas atkeliavo iš Meksikos, variklis iš Belgijos, pavarų dėžė iš Japonijos, skardos iš Vokietijos, stabdžiai iš Prancūzijos, o plastiko apdaila iš Norvegijos. Konvejeris pasidarė globalus ir, didžia dalimi, virtualus.

Atgal Pirmyn


Mokslo įdomybės