Iki Naujųjų Metų beliko vos kelios dienos. Galbūt po to, kai laikrodis išmuš dvylika, mūsų laukia visiškas chaosas: neveikiančios skrydžių valdymo sistemos, sutrikusios energijos tiekimo sistemos ir streikuojantys bankomatai. Viskas vien dėl tos priežasties, kad kompiuteriai nesugebės susidoroti su perėjimu prie 2000 metų. Per pusę šimtmečio kompiuteris iš labai specializuotos skaičiavimo mašinos, naudojamos vien mokslininkų ir specialistų, tapo visos visuomenės svarbiausiąja atrama. Be kompiuterių pasaulis sustotų vietoje.

   Bet kas gi pirmasis išrado kompiuterį? Enciklopedijose dažniausiai minima amerikiečių J.P.Eckerto ir J.W.Mauchly sukurtoji pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina "Eniac". Kiti norėtų kompiuterio išradėjo laurus suteikti Johnui Atanasoffui (bulgarų kilmės amerikiečiui, 1939 m. pradėjusiam rinkti lempinę skaičiavimo mašiną, bet dėl prasidėjusio karo niekada jos ir neužbaigusiam). O gal tas išradėjas buvo vokietis Konradas Zuse? Jis elektromechaninį, programuojamą, dvejetainėje sistemoje veikusį kompiuterį Berlyne - Charlottenburge buvo sukonstravęs dar 1934 m. Ar britas Alanas Turingas, konstravęs sudėtingas šifravimo mašinas ir pirmasis suformulavęs svarbiausiuosius automatinio duomenų apdorojimo matematinius principus. Arba geriau išvis išbraukime kompiuterį iš dvidešimtojo amžiaus išradimų sąrašo, nes anglų profesorius Charles Babbage savo analitinį variklį buvo sumeistravęs dar 19 amžiuje, o Heronas iš Aleksandrijos yra aprašęs svarsčių judėjimu pagrįstą skaičiuoklį dar iki Kristaus gimimo?

   Matyt, neteisingas yra pats šio klausimo pastatymas. Matyt, kad svarbus buvo ne tiek paties kompiuterio išradimas, kiek milžiniškas šuolis, įvykęs po to, kai kompiuteriai imti gaminti naudojant tranzistorius ir kitus puslaidininkinius prietaisus. Tik tuomet pradėjo sparčiai kristi kompiuterių kaina, o jie patys tapo žymiai patikimesni. Reikia prisiminti, kad viena iš 18 000 elektroninių lempų, buvusių kolose "Eniac", vidutiniškai perdegdavo kas 5 minutės. Tik atsiradus puslaidininkinėms integrinėms schemoms, kompiuterius tapo įmanoma įterpti į įvairiausius prietaisus ir sistemas ir jie pasidarė visur esančiais. Be puslaidininkių technologijos ir be puslaidininkių prietaisų kompiuteris iki šiol būtų buvęs elektroninių lempų prigrūstas griozdas, kurį nuolat aptarnautų ištisa specialistų armija. Tokius kompiuterius nusipirkti galėtų tik pačios didžiausios pramonės korporacijos ar turtingiausios mokslo institucijos, o tarnautų jie vien skaičiavimams.

   Mikroprocesorius buvo išrastas 1971 m. Jis leido pradėti asmeninių kompiuterių revoliuciją, kurios pradžia datuojama 1981 m., kai kompanija IBM pateikė rinkai savąjį PC. O, kuomet 1984 m. pasirodė "Apple" kompiuteris Macintosh, kompiuteriai tapo prieinami ir tiems, kurie iki tol dar baiminosi lįsti į magišką užkoduotų kompiuterinių programų pasaulį. Tais metais, kai buvo išrastas mikroprocesorius, pasaulyje buvo keletas dešimčių tūkstančių kompiuterių. Dabar kompiuterių yra šimtai milijonų. Netrukus sužinosime, ar jie dar veiks ir kitame šimtmetyje.

   Kompiuterių istorija yra vienas ilgas pasakojimas apie nuolat gerėjančius jų veikos parametrus. Tuo pat metu pradedama suprasti, kad egzistuoja ribos to, ką dar galima išspausti iš puslaidininkių. Karts nuo karto pasirodo naujo tipo kompiuterių, naudojančių kitus kvantų fizikos principus ar optinius komponentus, pasiūlymai. Bet, bent jau artimiausioje ateityje, galime būti tikri, kad kasmet maždaug padvigubės ir puslaidininkiais besiremiančių dabartinių kompiuterių galimybės. Mikroschemų raštas darosi vis smulkesnis, atsiranda daugelį sluoksnių turinčios integrinės schemos, todėl kompiuteriai tampa spartesni. Nauja, gudriau suplanuota kompiuterių architektūra leidžia jiems vienu metu apdoroti daugiau uždavinių. Tikėkimės, jog tokie galingi asmeniniai kompiuteriai greitai stovės ant stalo ir daugelyje Lietuvos namų.