Pietų jūrų idilijos beieškančius turistus Maršalo salose pasitinka gana atstumiantis vaizdas - greta paplūdimiuose augančių palmių suversti seni surūdiję automobiliai, akmenų krūvos. Šitaip salų gyventojai stengiasi apsaugoti savo žemę, kurią po truputį užkariauja vis kylantis Ramiojo vandenyno vanduo. Keltis tolyn nuo pakrantės jie negali, nes ten žemė jau užimta kitų žmonių, o tokiems įtvirtinimams, kokiais nuo Šiaurės jūros saugosi olandai ar vokiečiai, šie kraštai yra perdaug neturtingi.

   Dėl visko yra kaltas visuotinis klimato atšilimas. Pakilus vandens temperatūrai, jis užima didesnį tūrį, be to vandens tūris didėja ir dėl tirpstančių ledynų. Pastaraisiais dešimtmečiais vandenyno lygio kilimas labai paspartėjo. Vietoje anksčiau buvusių 2 mm per metus dabar Pietų jūrų vanduo kasmet pakyla po 25 mm.

   Kylantis vandens lygis yra pavojingiausias koralų atolų gyventojams. Atolai yra iškilę virš vandenyno lygio vos per keletą metrų; jie sudaryti beveik vien iš smėlio. Netgi ir tokioje dirvoje žmonės sugeba auginti daržoves. Anksčiau jie jas sodindavo komposto pripildytose duobutėse, dabar, labai pakilus sūriems grunto vandenims, daržovės tenka auginti skardinėse. Šitaip nėra įmanoma išsaugoti kokoso palmių, kurių riešutai, beje, yra svarbiausias ir kone vienintelis šių neturtingų valstybėlių eksporto produktas. Jūros vandeniui pasiekus palmių šaknis jos nudžiūva, o jų sutvirtinimo netekusi dirva yra sparčiau ardoma vėjo, lietaus ir bangų. Prieš du metus iš Mikronezijos žemėlapio šitaip išnyko dvi, tiesa negyvenamos, salos - Tebua Tarava ir Abanuea. Panašaus likimo gali susilaukti ir daugiau salų.