Prieš 7600 metų įvyko nei prieš tai, nei po to neregėto dydžio potvynis. Metus ar du po 40 kubinių kilometrų vandens kasdien plūdo iš Viduržemio į Juodąją jūrą srautu, kuris daugiau kaip 100 kartų viršijo Niagaros krioklį.

   Švedų žurnalas Forksning och Framsteg (1999, Nr.4) rašo apie mokslinius šios katastrofos įrodymus. Pirmieji tokie įrodymai gauti šio dešimtmečio viduryje, kuomet amerikiečiai ištyrė Juodosios jūros dugno nuosėdų bandinius. Paaiškėjo, kad jūros pakraščiuose, ypač jos šiaurinėje pusėje, kadaise būta sausumos. Po to buvo aptiktas visą Juodosios jūros dugną dengiąs storas nuosėdų sluoksnis, galėjęs atsirasti tik per didelį potvynį. Šiame sluoksnyje buvo daug sūravandenių Viduržemio jūros moliuskų liekanų. Pagal jas pavyko nustatyti ir nuosėdų sluoksnio amžių, ir jo kilmę.

   Viskas prasidėjo maždaug prieš 10 000 m., kuomet ėmė tirpti Šiaurės pusrutulį kaustę ledynai. Pasaulinio vandenyno lygis ir vandens lygis Viduržemio jūroje ėmė kilti. Juodosios jūros šie pokyčiai pradžioje neveikė, nes Bosforo sąsiaurio tuo metu dar nebuvo. Bet vanduo Viduržemio jūroje vis kilo ir kilo, kol neėmė tekėti per Bosforo viršų. Prasidėjusi erozija paliko apie 90 m gylio kanalą.

   Sąsiauriui gilėjant bei Viduržemio jūros lygiui vis dar kylant į Juodąją jūrą plūdo stiprėjantys vandens srautai. Daug šiaurinių pakrančių buvo apsemta maždaug per metus. Tvanas privertė kraustytis iš gimtųjų vietų tų pakrančių žemdirbius. Galbūt tada pirmą kartą ir atsirado Europoje žemdirbystė. Kiti pakrančių gyventojai nuo vandens bėgo į pietus ir pasiekė Artimuosius Rytus. Atmintis apie didžiąją katastrofą išliko jų legendose: babiloniečių Gilgamešo epe ir Biblijos pasakojime apie Nojų ir jo laivą.