Bealkoholis alus iki šiol negarsėjo ypač geru skoniu. Dabar belgų mokslininkams pavyko išsiaiškinti, dėl to kaltą cheminę medžiagą.

   Tikrame aluje yra nuo 3 iki 12 proc. etilo spirito, o bet koks gėrimas, kuriame jo yra mažiau nei 1 proc., yra priskiriamas "bealkoholiams". Alaus gamyba prasideda nuo misos - sumaltų grūdų ir vandens mišinio, kurį vėliau fermentuoja mielės. Šitaip atsiranda ir alkoholio, esterių ir kitų medžiagų mišinys, teikiantis alui būdingą skonį ir kvapą.

   Bealkoholis alus yra fermentuojamas 1 ^oC temperatūroje, nes šitaip stengiamasi neleisti mielėms pagaminti daugiau etilo spirito. Philippe Perpete iš Lioveno katalikiškojo universiteto tvirtina, jog šitai neleidžia susidaryti ir gerą alaus kvapą užtikrinantiems chemikalams. Bealkoholis alus atsiduoda misa todėl, kad jame yra likę cheminių medžiagų, kurias paprastai suskaldo mielės.

   Belgų mokslininkai masės spektrometru nustatė, kad ypač nemalonų kvapą skleidžia medžiaga, vadinama methionalu, kurio rasta ir misoje, ir bealkoholiame aluje. Tolesni bandymai parodė, kad beveik visas methionalas skyla alų fermentuojant. Tai, kas lieka yra nustelbiama kitų kvapų.

   Perpete grupė žino, kaip reiktų spręti šią problemą - sukurti mieles, kurios neturėtų vieno fermento - alkoholio dehydrogenazės, gamybos geno. Be šio fermento mielės negalės gaminti nei etilo alkoholio, nei methionalo. Perpete yra tikras, kad tokios genetiškai modifikiuotos mielės leistų gauti puikų bealkoholį alų. Bėda tik, jog Europos maisto pramonė reaguoja į bet kokį genų inžinierijos pasiūlymą ypač nervingai. Joks aludaris nesiryštų naudoti tokių mielių.