Lašišos Baltijos jūroje nyksta dėl savo rajumo ir dėl vitamino B1 stokos, sako Bengtas-Erikas Bengtssonas iš Stokholmo universiteto. Jis vadovavo tarptautiniam ankstyvojo lašišų mirtingumo sindromo M74 tyrimų projektui.

   Baltijos lašišos neršia pakilusios į upių aukštupius. 1974 metais buvo pastebėta, kad mailius nerštavietėse ėmė gaišti prieš tai demonstruodamas įvairius nervinio sutrikimo simptomus. Devintojo dešimtmečio pradžioje sindromas buvo išnykęs, bet 1993 m. nuo jo vėl žuvo net 75 proc. lašišų mailiaus. Šiuo metu dėl M74 yra netenkama apie 10 proc. veisiamų lašišų.

   Pradžioje buvo įtariama, jog žuvų nervų sistemą veikia įvairūs taršalai, bet jokios aiškios koreliacijos tarp kenksmingų medžiagų tankio jūroje ir lašišų gaišimo nebuvo rasta. Vietoje to buvo nustatyta, kad sindromo M74 pasireiškimo dažnis kinta taip pat, kaip kinta Baltijos jūroje kilkių ir silkių skaičius.

   Kilkse ir silkėse, sudarančiose lašišų maisto pagrindą, yra daug thiaminazės, fermento, ardančio thiaminą arba vitaminą B1. Kai lašišos apsiryja, jų skrandžio rūgštys nebesugeba surišti visos thiaminazės ir žuvies organizme sumažėja vitamino B1. Būtent šis vitaminas padeda metabolizuoti taršalus.

   Tais metais, kai jūroje yra daug silkių ir kilkių, upėmis kylančių lašišų patelių skrandžiai yra bet pilni, bet kūnuose yra mažai thiamino, todėl jų mailius būna lengvai pažeidžiamas M74. Kai silkių mažai, lašišos turi daug vitamino B1, tuščius skrandžius, bet jų palikuonys yra daug sveikesni.

   Įdomu tai, kad Latvijos lašišos M74 sindromu neserga. Prieš patekdamos į upes jos praryja "vitaminų piliules" - daug thiamino turinčias žuveles dygles, kurių gausu šios šalies pajūryje.