Viduramžių meistrai, naudodamiesi klaidų ir bandymų metodu, sugebėdavo pasigaminti optimalios formos didinančiuosius lęšius. Tokią išvadą daro vokiečių mokslininkas Olafas Šmitas, ištyręs keletą vikingų epochos lęšių, saugomų Miuncheno (Vokietija) ir Visbio (Gotlando sala, Švedija) muziejuose.

   Visi šie apie 50 mm skersmens lęšiai yra pagaminti iš natūralaus kvarco kristalų; jų simetriškumas verčia manyti, kad gaminant lęšius buvo naudotasi besisukančia tekintuve. Plokšti poliai rodytų visus lęšius buvus pagamintus tokiu pat būdu ir, gal būt, tų pačių meistrų. Šmitas mano, kad senovės meistrai gyveno kažkur Rytų Europoje. Vikingams lęšiai buvo reikalingi įkuriant ugnį ir uždeginant žaizdas. Be to lęšius kaip didinamuosius stiklus galėjo naudoti auksakaliai ir kiti amatininkai.

   Vokiečių mokslininkai tiksliai išmatavo viduramžių lęšių formą. Ji buvo artima elipsei, todėl beveik prieš 1000 metų pagaminti optiniai prietaisai beveik nenusileido šiuolaikiniams. Asferiškųjų lęšių teoriją pirmasis sukūrė 17 a. gyvenęs prancūzas Renė Dekartas, bet technikos galimybių tokius lęšius gaminti jis tuomet dar neturėjo. Akiniuose asferiški lęšiai pradėti naudoti tik šio amžiaus šeštajame dešimtmetyje atsiradus jų gamybai reikalingai technologijai.