Britų archeologų grupė mano, kad plačiai paplitusi nuomonė apie tai, jog mūsų protėviai mirdavo labai jauni, yra grindžiama statistikos klaida. Jie sako, kad dabar naudojami žmogaus kaulų analizės būdai gali sumažinti tikrąjį mirusio žmogaus amžių net 30 metų.

   Archeologai nustato asmens amžių tirdami keletą kontrolinių požymių, tokių kaip skeleto išsivystymo laipsnis ar kaulų ir dantų susidėvėjimas. Šitaip datuojant Ohajo valstijoje rastus maždaug XI a. gyvenusių žmonių kaulus buvo nustatyta, kad tuomet niekas neišgyvendavo daugiau kaip iki 55 metų. Neolito kapavietės Orknio salose tyrimai liudijo, kad akmens amžiuje žmonės vidutiniškai tegyvendavo vos 25 metus.

   Naudoto tiesiškos regresijos metodo esmė yra labai paprasta. Mokslininkai ima žinomo amžiaus žmonių skeletų kaulus ir nubrėžia grafiką, rodantį kaip viena ar kita tų kaulų charakteristika, pavyzdžiui, jų susidėvėjimas ties sąnariais, keičiasi žmogui senstant. Šitaip gauta tiesė vėliau yra naudojama įvertinant amžių žmonių, kuriems priklausė kasinėjant aptikti palaikai.

   Lydso universiteto statistikos profesorius Robertas Aikroidas, panagrinėjęs tokią archeologų praktiką, pamatė, kad tuomet, kai kaulų kontroliniai parametrai ir jų amžius prastai koreliuoja tarpusavyje, regresija gali sąlygoti didžiules paklaidas. Palaikų amžiaus nustatymo paklaida gali siekti net 30 metų.

   Šis atradimas leis išspręsti keletą senokai besitęsiančių ginčų. Pavyzdžiui, šeštajame mūsų amžiaus dešimtmetyje antropologai, ištyrę VII a. gyvenusio majų karaliaus Hanabo Pakalo palaikus, nustatė, kad jis mirė būdamas keturiasdešimtmetis. Bet po trejeto dešimtmečių, kai pavyko perskaityti užrašą karaliaus antkapio akmenyje, paaiškėjo, jog jis mirė pragyvenęs net 80 metų.