Pasak senos legendos, žaibas niekad netrenkia į tą pačią vietą dukart. Aliaskos universiteto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad tai nėra tiesa. Be to jie teigia, kad tai, kur jis tenks, daugiau priklausys ne nuo vietos aukščio, o nuo augmenijos.

   Fairbankse įsikūrusio universiteto mokslininkai apdorojo automatizuoto žaibų stebėjimo tinklo dešimtį metų registruotus duomenis. Palyginę šiuos duomenis su svarbiausiųjų Aliaskos augmenijos zonų: taigos, tundros ir krūmynų žemėlapiu jie pamatė, kad taigoje perkūnija buvo daug kartų dažnesnė nei kitose zonose.

   Mokslininkų nuomone miške žaibuoja dažniau todėl, kad oras virš jų yra labiau įkaitęs. Tam, kad trenktų žaibas, būtina, jog oras po audros debesiu būtų daug šltesnis nei virš debesies ir atsirastų stiprus aukštyn kylantis srautas. Lėtai augantys šiaurės miškai fotosintezei sunaudoja mažiau saulės energijos negu sparčiau auganti flora. Todėl miškuose prarandama daugiau saulės energijos ir dėl to juose labiau įkaista oras.

   Nuo 1990 m. Aliaskoje kilo virš 4000 daugiausiai žaibų sukeltų miško gaisrų, kurių metu išdegė virš 2,7 mln. hektarų taigos. Pastebėta, kad išdegusiame miške žaibavimas dar padažnėja. Taip yra dėl to, kad jų tamsesnė spalva leidžia sugerti daugiau saulės energijos, kuri vėliau yra išspinduliuojama kaip šiluma, įkaitinanti aplinkinį orą.