Radarais galima stebėti ne tik lėktuvų arba laivų judėjimą. Jie leidžia pasekti, kur ir kaip keliauja sraigės. Tokius bandymus atlikę Marburgo (Vokietija) biologai prie sraigių "namelių" priklijuodavo mažytes antenas, o po to registruodavo taip pažymėtų gyvūnėlių judėjimą lauke. Mokslininkus daugiau domino ne patys šliužai, bet gyvūnų migracija apskritai ir žmogaus įtaka šiam procesui. Migracija yra labai svarbus gyvūnų išlikimo faktorius: jeigu jie nesugeba sukurti populiacijų naujose vietose, gali išnykti ištisa rūšis. Sraigės tokiems tyrimams tiko geriausiai dėl savojo priežodžiu tapusio lėtumo.

   Savo jėgomis sraigės nukeliaudavo labai nedaug - per dvi dienas retai daugiau nei 10 m. Didesniems nuotoliams įveikti jos sumaniai pasinaudodavo vėju, vandens srautais, gyvuliais, žmonėmis ir kitomis "transporto priemonėmis". Pavyzdžiui, avių kailyje ir prie kanopų Marburgo biologai aptiko net septynių rūšių sraiges. Paskutinė sraigė nuo pakilusios eiti avies nukrisdavo tik po keletos šimtų metrų. Ant į vandenį įkritusių medžių sraigės nukeliaudavo net po kelis kilometrus.

   Per pastarąjį šimtmetį žmogus labai pakeitė tokius tradicinius migracijų kelius. Atsirado daug akligatvių. Sunkvežimyje su daržovių derliumi sraigės gali įveikti didelius nuotolius, bet kelionės pabaigoje, vietoje tinkamos egzistavimui aplinkos atsidurs turguje. Nors tenka pažymėti, jog atskiros rūšys labai sėkmingai pasinaudojo naujais prekių pervežimo būdais. Viena Ispanijos sraigių rūšis, iki pat septintojo dešimtmečio pabaigos gyvenusi vien Pirėnų pusiasalio vakaruose, dabar užkariavo beveik visą Europą pridarydama žymių nuostolių daržovių augintojams. Su bananų siuntomis į Vidurio Europą iš kitų žemynų atkeliavo net 13 sraigių rūšių. Ekspertai dar nesugeba įvertinti, koks bus ilgalaikis tokių naujų gyvūnų migracijos kelių poveikis aplinkai.