Niekam tikriau net nekilo mintis, kad neperšaunamos liemenės galėjo būti išrastos kur nors kitur nei visokius šaunamuosius ginklus taip mėgstančioje Amerikoje. Jau 1892 m. juvelyrinės parduotuvės plėšikai San Franciske buvo apsitaisę iš skardos ir beisbolo pirštinėse naudojamų kamšalų sukonstruotais šarvais, gangsteriai-išradėjai taip negrabiai ropštėsi į greta parduotuvės jų laukusią karietą, kad pašaliniai stebėtojai negalėjo sulaikyti juoko. Apie tą metą ir Amerikoje, ir Europoje netrūko apsukruolių, demonstravusių susirinkusioms minioms savo sukurtas neperšaunamas liemenes. Dažniausiai jas sudarė "stebuklingai tvirtame audekle" paslėpta stora plieno plokštė. Labiausiai šį triuką išgarsinęs austras Dowe išvis rengėsi vielos tinklu, užpildu betonu. Tokios "liemenės" tik cirko triukams ir tetiko; jas niekas net nebandė siūlyti kariuomenei ar policijai.

   Visa tai neatgrasė jauno Čikagos kunigo Kazimiro Zegleno imtis neperšaunamų medžiagų paieškos. Zeglenas buvo lenkas ką tik atvykęs į Ameriką iš Galicijos. Į Čikagą jis pateko tuomet kai miestas gedėjo 1893 m. spalio 28 d. nušauto mero Karterio Harrisono.

   Laisvu nuo pamaldų laiku Zeglenas pradėjo eksperimentuoti su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis, nuo plaukų ir plieno drožlių iki samanų kuokštų. Paieškos nebuvo lengvos. Kulka žeidžia mirtinai, nes į kūną ji pataiko turėdama didelį greitį, lengvai praduria palyginti silpną odą, o po to didumą savo kinetinės energijos perduoda santykinai nedideliam kūno audinių plotui. Taigi, neperšaunama liemenė galėtų suveikti, jeigu jai pavyktų kulkos energiją paskirstyti daug didesniame plote. Kietos medžiagos tam tiktų, bet iš jų pagaminti rūbai bus sunkūs ir nepatogūs. Audeklai yra lengvi ir lankstūs, bet energijos išskirstymui mažai tinka.

Amerikos policininkai testuoja neperšaunamą liemenę

   Zeglenas nusprendė, kad reikalingas ir audinys, ir rūbo karkasas. Pakankamai plona plieno skarda, leidžianti dėvėti liemenę nejaučiant diskomforto, gerokai padidina smūgio energijos išsklaidymą. Bet pirmiausiai tvirtas turi būti pats audinys. Jo gijos privalo būti daug kartų supintos, kad taip nuaustas "tinklas" pagautų kulką ir sugertų jos energiją taip pat efektyviai, kaip ir gerokai kietesnės medžiagos. Po kelerių metų darbo Zeglenas pranešė Čikagai parodysiąs stebuklą - kaip reikia sustabdyti kulkas.

   Karštą 1897 m. birželio vakarą Čikagos medicininio koledžo didžiąją auditoriją užpildė profesoriai ir armijos karininkai. Šiai rinktinei publikai buvo parodytas lavonas, aprengtas "Zegleno audiniu". Senas Zegleno draugas grafas Žarneckis sutiko būti šauliu. Jis pradėjo šaudyti į kraupųjį taikinį iš 0.44 kalibro revolverio stovėdamas už 15 žingsnių. Po to jis pradėjo šaudydamas artintis prie lavono, kol .nepriėjo visai arti. Iš viso jis iššovė 30 kulkų ir nei viena jų neperskrodė Zegleno audeklo.

   Kaip jis tai padarė? Zeglenas panaudojo seniai žinomą medžiagą - šilką. Šilkas yra viena iš tvirčiausių medžiagų. Japonų samurajai gamino iš jo šarvus ir skydus. Paslaptis slypi audinio gijų tankyje. Zeglenas perkryžiuodavo tankaus audinio sluoksnius, o jų viduje dar įdėdavo 1,6 mm storio plieno plokšteles, todėl jo rūbai išsklaidydavo energiją neblogiau už storiausius šarvus.

   Zegleno išradimas sukėlė sensaciją, nors kai kurie čikagiečiai ir piktinosi kunigu, šaudančiu į lavoną iš revolverio. Skirtingai nei jie, vienas parapijietis entuziazmo apimtas pasisiūlė būti gyvuoju taikiniu. Zeglenas nenorėjo, kad kas nors kitas rizikuotų bandant jo išradimą, todėl galiausiai nutarė, kad demonstruojant liemenę Niujorke šaudoma bus į jį patį.

   "Jam nebaisios kulkos!", šaukė Niujorko laikraščių antraštės. Vieno Manheteno teatro, kuriame vyko demonstravimas, salė buvo pilnutėlė. Galima tik įsivaizduoti, kaip turėjo jaudintis Žarneckis, kuriam teko šaudyti į kunigą, kuris dar be to buvo ir jo geras draugas. Bet viskas baigėsi kuo puikiausiai. Zegleno žodžiais tariant, jis pajuto tik tapštelėjimą.

   Kunigo profesija ne itin derėjo su neperšaunamųjų liemenių verslu. Zeglenui teko atsisakyti kunigystės; jis vedė ir įkūrė savo firmą. Zegleno liemenes mielai pirko žmonės susirengę keliauti per pilnus banditų Meksikos kalnus. Liemenę turėjo ir prezidentas Theodoras Rooseveltas. Bet didelės sėkmės Zeglenui taip ir nepavyko pasiekti. Rusija ruošėsi nusipirkti jo patentą, bet derybos nelauktai nutrūko. JAV armija po bandymų atsisakė diegti Zegleno firmos rūbus. Jie vis dar buvo gana sunkūs ir per šilti karštam klimatui. Svarbiausia, žinoma buvo didelė liemenių kaina - jokia armija negalėjo leisti sau aprengti kareivius šilkais. Net ir tie reti laimingieji, kurie turėjo liemenes, negalėjo būti visiškai saugūs: erchercogas Franzas Ferdinandas dėvėjo neperšaunamą liemenę, kai į jį 1914 m. šovė Sarajeve. Šūvis pataikė į galvą... Jei teroristas būtų taikęs žemiau, Zegleno išradimas būtų kuriam laikui atidėjęs Pirmojo pasaulinio karo pradžią.