Žurnale "Journal of Archaeological Science" pasirodė straipsnis, kurio autoriai siekia išsiaiškinti vieną iš pačių didžiausių ankstyvosios Europos istorijos paslapčių. Tai - netikėtas rytinę kontinento dalį užplūdusių skitų pasirodymas. Kaip reikia aiškinti šios Azijos tautos pasirodymą? Šįkart archeologai į pagalbą pasitelkė dar ir biologus ir geologus. Grupė Rusijos, Vokietijos ir Olandijos mokslininkų, vadovaujamų Amsterdamo universiteto profesoriaus Baso van Geelo, tris metus tyrė senųjų pietų Sibiro kurganų paslaptis. Išvada buvo vienareikšmė - skitų žygį iššaukė staigus klimato pokytis.

   Pirmieji skitai į Europą atvyko apie 800 m. pr. Kr., taigi maždaug tada, kai čia prasidėjo geležies amžius. Daug šimtmečių po to jie buvo didžiausia rytinės kontinento dalies politinė jėga. Įsikūrė stepėje į šiaurę nuo Juodosios jūros. Jų svarbiausios buveinės buvo prie Dono ir Dniepro. Iš čia jie rengė žygius į Europos vakarus ir pietus, pasiekdavo net ir Artimuosius Rytus. Su jais nepajėgė susitvarkyti nei galingas persų karalius Darius I, nei didžiausias senovės karvedys Aleksandras Didysis.

Skitų kunigaikštytės kapas Ukrainoje.

   Visa tai buvo žinoma jau seniai iš Herodoto pasakojimų ir po to, kai pietų Rusijoje ir Ukrainoje buvo ištirti gausūs kurganai, kuriuose prieš tūkstančius metų buvo laidojami skitų kariai. Daugelis tų kapaviečių buvo seniai aptikta ir sunaikinta, laimei piktadariai pasiekė ne visas jas. Archeologai čia dar sugeba rasti šimtus auksinių papuošalų ir įvairių buities reikmenų.

   Kodėl skitai išvis atvyko į Europą, kodėl Juodosios jūros stepes staiga užplūdo tūkstančiai raitelių? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus mokslininkai nuvyko ten kur vuiskas prasidėjo - į Tuvą, autonominę Rusijos sritį, esančią Mongolijos pasienyje.

   2001 m vasarą Konstantinas Čugunovas iš Ermitažo Peterburge ir Hermanas Parcingeris iš Vokietijos Archeologijos instituto viename Tuvos slėnyje atkasė skitų pilkapį, kurį pavadino Aržanu-2. Čia jie rado vyro ir moters skeletus, o apie juos išmėtytus apie 5 tūkst. aukso dirbinių, tarp jų apie 1,5 kg sveriantį žiedą. Iš viso kurgane buvo virš 20 kg aukso.

   Šiose apylinkėse panašių pilkapių yra labai daug. Jie priklauso seniesiems šios žemės valdovams, todėl kai kas vadina į\šią vietą Skitų Karalių slėniu. Kadaise tie pilkapiai slėpė panašius į Aržano-2 lobius, tačiau daugelį jų jau seniai pasiekė plėšikai. Seniausieji pilkapiai atsirado IX a. pr. Kr., kuomet pietų Sibiro klajokliai dar tik ruošėsi iškeliauti į Vakarus. Bet Tuvos pilkapiai įrodo, kad skitai buvo pasiekę aukštą materialinės kultūros lygmenį dar iki iškeliaudami į Europą.

Tuva - skitų lopšys.

   Šis civilizacinis šuolis buvo labai netikėtas. Iki tol tų vietų gyventojai buvo labai neturtingi. Stepė buvo išdžiūvusi, o Tuvos kalnų slėniuose jie išvis nesilankė, nes ten tebuvo tik pusdykumė. Mokslininkai nustatė tai tirdami žiedadulkių, likusių upių ir ežerų dugne, liekanas. Lūžis įvyko apie 850 m. pr. Kr. Staiga viskas pasikeitė. Oro temperatūra nukrito, pradėjo lyti gausūs lietūs ir stepės užžėlė gausia žole. Nederlinga Tuva per kelis dešimtmečius virto gausybės kraštu. Į šią Azijos šalį pradėjo keltis kitos klajoklių gentys. Netruko įvykti demografinis ir civilizacinis sprogimas. Jei ne šis klimato pokytis skitai niekada nebūtų tapę tokia karine galybe. Jiems padėjo klimatas. Dėl jo visa nuo Sibiro iki Ukrainos plynanti stepė galėjo išmaitinti skitų arklius ir galvijų bandas, todėl kelias į Europą buvo atviras.

   Kodėl taip staiga pasikeitė klimatas? Dėl visko kalta susilpnėjusi saulės veikla. Apie ją liudija anglies izotopo C14 kiekis Tuvos archeologiniuose radiniuose. Šis izotopas susidaro veikiant kosminiams spinduliams, kuo jie intensyvesni, tuo daugiau susidaro C14. tai vyksta tada, kai saulės aktyvumas sumažėja. Silpnėja saulės vėjas, nupučiantis dalį link Žemės lekiančių kosminių dalelių. Matavimai rodo, kad prieš kokius tris tūkstančius metų C14 koncentracija atmosferoje pradėjo augti. Tuomet saulė šildė silpniau, temperatūra nukrito ir klimatas pasidarė drėgnesnis. Tuoj po to prasidėjo ir skitų klajonės.