Gamtos jėgai negali prilygti niekas. Prie vakarinių Sumatros krantų gruodžio 26 d. pasislinkusios tektoninės plokštės sukėlė 9 balų žemės drebėjimą, už kurį didesnio nebuvo net nuo 1964 metų. Jis prasidėjo 30 km gylyje po jūros dugnu; 400 km ilgio Indijos plokštės gabalas apie 15 m palindo po Birmos plokšte keliais metrais pakeldamas jūros dugną. Kelių valandų bėgyje seisminiai smūgiai ir cunamiai tūkstančius kilometrų nutolusiose šalyse pražudė mažiausiai 165 tūkstančius žmonų, o 5 milijonus paliko be pastogės.

   Mes žmonės gal ir negalime užtverti tokiems įvykiams kelio, bet jų padarytus nuostolius galime gerokai sumažinti. Ši tragedija bus dar baisesnė, jei iš jos nebus pasimokyta.

   Indijos vandenyne dideli cunamiai yra retenybė. Indijoje paskutinis buvo stebėtas 1945 metais. Dėl to niekas negalėtų kaltinti regiono šalių vyriausybių, neinvestavusių į cunamio perspėjimo sistemas. Jos sutelkė savo dėmesį į ciklonus ir potvynius, kurie kartojasi kasmet. Bet dabar vyriausybės žino, kad vieną dieną viską griaunantis cunamis gali vėl pasikartoti. Todėl delsti kuriant perspėjimo sistemą nebėra prasmės.

   Tokiai sistemai prireiks jūros dugne įrengtų slėgio sensorių ir pakrančių potvynių matuoklių, sujungtų su vienu centru. Nustačius galingą drebėjimą bus iškart informuotos visų pakrančių avarinės tarnybos. Jos perduos žinią gyventojams, kurie iš anksto bus apmokomi kaip elgtis panašiais atvejais.

   Visa tai kainuos apie 20 mln. dolerių. Nedaug, jei palyginsime su 7,5 mlrd. dolerių, kurių prireiks atstatant paskutinio cunamio sukeltus sugriovimus. Bet čia nėra nieko naujo. Pasaulio banko vertinimu, dešimtajame dešimtmetyje patirti nuo stichinių nelaimių nuostoliai būtų mažesni net 280 mlrd. dolerių, jei iš anksto į jų prevencijos sistemas būtų investuota 40 mlrd. kadangi diduma šių pinigų atkeliauja iš turtingųjų šalių, žymiai geriau, jog jie būtų išleidžiami prevencijai, o ne žalos taisymui.