1931 m. Naujosios Zelandijos kaimų ramybę suardė nematytas reiškinys: staiga ir be jokios matomos priežasties pradėjo sproginėti vyrų kelnės. Vienos kelnės detonavo kabėdamos ant skalbinių virvės, kitos džiovinant jas prie ugnies. Pradžioje pranešimai apie tai buvo pavieniai, bet greit visą šalį apėmė sprogstančių kelnių epidemija.

   Paaiškinimą rasti nebuvo sunku. Pavojingosios kelnės priklausė tiems fermeriams, kurie bandė naikinti naujai kraštą užplūdusias piktžoles - žiles. Naujausias jų ginklas buvo natrio chloratas. Šio chemikalo mišinys su organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip medvilnės pluoštas ar vilna pasidarydavo labai sprogus.

   Richardą Buckley lydėjo sėkmė. Tada kai sprogo jo kelnės, jis buvo jas nusimovęs. Buckley tiktai ne juokais išsigando. Kiekvienas išsigąstų, jei jo rankose susprogtų prieš krosnies ugnį džiovinamos kelnės. Nors sprogimas jį kiek apsvaigino, fermeris dar spėjo surinkti į glėbį likusius drabužius ir išnešti juos lauk, kur greitai pasigirdo serija mažesnių sprogimų.

   Ne visi fermeriai, naudoję naująjį stebuklingą herbicidą, išsisuko taip lengvai. Buvo nemažai sužeistųjų ir keli mirties atvejai. Richardo Buckley atvejis ypatingas tuo, kad jį plačiai aprašė Naujosios Zelandijos spauda.

   Žilė, Senecio jacobea, buvo atsitiktinai užvežta į Naująją Zelandiją XIX a. pabaigoje ir, kaip kiti panašūs įsibrovėliai, veikiai tapo tikra nelaime. Apie XX a. trečiąjį dešimtmetį ši piktžolė tapo visai nevaldoma. Dar blogiau, jos išplitimas sutapo su dideliais pokyčiais šalies žemės ūkio struktūroje, kai nuo avininkystės buvo pereinama prie pieninio ūkio.

   Žilėje yra daug žalingų alkaloidų: ji yra tokia toksiška, kad net ir iš jos žiedų suneštas medus yra nuodingas. Galvijai paprastai vengia šio augalo, bet kai jis visai išstumia kitą žolę, nelabai yra iš ko rinktis. Avys gali ją ėsti mėnesius, kol pasirodys pirmieji susirgimo ženklai, bet karvės ir arkliai suserga iškart iš pastimpa dėl pažeistų kepenų.

   Pienininkystės bumas prasidėjo kai pasirodė naujosios technologijos, pradžioje laivai-šaldytuvai, vėliau grietinę nuo pieno atskiriantys separatoriai. Laivai šaldytuvai pradėjo gabenti produkciją į Jungtinę Karalystę. Pradžioje buvo eksportuojama tiktai mėsa. Pienas ir jo produktai pradėti eksportuoti tada, kai jo surinkimą paspartino atsiradę automobiliai. Melžiamų karvių skaičius Naujojoje Zelandijoje ėmė sparčiai augti.

   Iki tol fermeriai ravėdavo žiles rankomis - nelabai prasmingas darbas, nes dirvoje likusios šaknys greitai išleisdavo naujus ūgius. Bet veikiai pradėjo trūkti darbo rankų. Sunkaus, mažai apmokamo darbo ėmė vengti net ir bedarbiai. Nuo trečiojo dešimtmečio fermeriai nebegalėjo tikėtis pagalbos net ir iš savo šeimos narių. Į tuos fermerius, kurie versdavo laukuose dirbti savo žmoną, aplinkiniai žiūrėdavo kreivai. Vaikus atėmė įvestas privalomas mokymasis. Juos surinkdavo mokykliniai autobusai, o kuriam vaikui neatvykus į mokyklą netrukdavo pasirodyti inspektorius, tikrinantis kas įvyko.

   Todėl fermeriai buvo priversti įsisavinti visus naujus žemės ūkio įrankius ir mašinas. Kai pasirodė natrio chloratas, fermeriai išvydo jame savo gelbėtoją. 1930 m. Žemės ūkio ministerijos mokslininkas paskelbė apie jį straipsnį, visokeriopai išaukštinantį chemikalo gerąsias savybes. Kai kalba vyriausybės ekspertas, ūkininkai įdėmiai jo klausosi. Nepraėjo nei metai, o natrio chloratą imta importuoti šimtais tonų.

   Nelaimės prasidėjo bene iškart. Natrio chloratas, sumišęs su organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip fermerių darbo drabužių audinio skaidulos, yra itin pavojingas, nes sudaro junginius, detonuojančius nuo mažiausios uždegamos cigaretės sukeliamos kibirkšties. Kartais pakakdavo vien stuktelėjimo. Netgi ir išplovus užterštus rūbus situacija mažai pasikeisdavo.

   Kodėl vyriausybė rekomendavo tokią pavojingą medžiagą? Mokslininkams daugiau rūpėjo jos efektyvumas kovojant su piktžolėmis, nei jos pavojingumas žmonėms. Fermeriai buvo pasiryžę rizikuoti ir jie nieko nekaltino. Netgi atvirkščiai - jie buvo labai pasipiktinę kai vyriausybė uždraudė naudoti šį herbicidą.

   Natrio chloratas buvo naudojamas iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. Tada pasklido gandas, kad herbicidą rekomendavę mokslininkai nebėra tikri dėl jo efektyvumo. Kai fermeriai išgirdo apie tai, jie pradėjo ieškoti kitų herbicidų ir iki šiol jų tebeieško.