Nuo tada, kai mūsų protėviai išlipo iš medžių, evoliucija buvo gerokai palankesnė tiems, kurie sugebėjo ne tik judėti stovint ant dviejų kojų, bet ir bėgioti. Nieko keisto, jie galėjo geriau pabėgti nuo plėšrūnų ar patys susigauti maistą. Būtent sugebėjimas bėgioti sukūrė mus tokius, kokie šiandien esame - sako Denis Brambe iš Jutos universiteto ir Danielis Liebermanas iš Harvardo savajame "Nature" paskelbtame straipsnyje.

   Kodėl pradėjome bėgioti? Mokslininkai siūlo dvi hipotezes. Viena tvirtina, jog tai buvo vienintelė pirmykščiam žmogui prieinama medžioklės forma. Prie du milijonus metų australopitekai - mūsų protėviai, dar nemokėjo pasigaminti nei įrankių, nei ginklų. Gamta jų taip pat neapdovanojo nei aštriais nagais, nei iltimis. Bet jie mokėjo bėgioti.

   Iš iškasenų matyti, kad laikui bėgant šis sugebėjimas labai ištobulėjo. Žmonės vos ne kasdien bėgdavo maratoną. Medžiodavo jie naudodami vadinamąjį atkaklųjį bėgimą, kitaip tariant, mirtinai užvaikydavo savo auką. Tada žmonės galėjo pasigauti net ir antilopes, nes jie buvo vieninteliai be perstojo sugebantys bėgti žinduoliai. Zebrai ar antilopės bėga su pertrūkiais. Kelias minutes lekia pasiutusiu greičiu, o po to reikia ilgo poilsio. Jeigu nesustosime juos viję, žvėris išsekins savo energijos resursus ir nuvirs išsekęs. Iki šiol panašiai medžioja aborigenai, sugebantys valandų valandomis persekioti kengūras, ar elnius medžiojantys šiaurės Meksikos Tarahunmara genties indėnai.

   Kita mūsų maratoninių sugebėjimų priežastis buvo pasikeitusi dieta. Pražmonės vis dažniau valgydavo mėsą. Dažniausiai tekdavo pasitenkinti kritusiais gyvūnais, o jų paieškos buvo tuo sėkmingesnės, kuo didesnę teritoriją pavykdavo apieškoti.

   Mokslininkai palygino 26 anatomines šiuolaikinio žmogaus ir hominidų Homo erectus ir Homo habilis (sugebančio bėgioti) ypatybes. Iš to palyginimo paaiškėjo, ką pasiekėme pradėję reguliariai risnoti. Visų pirma tai ypatybės, susijusios su kūno aušinimu, pusiausvyros išlaikymy, sukrėtimų amortizacija ir bėgimo efektyvumo padidinimu. Evoliuciniais privalumais buvo didesnės plaukuotosios dalies praradimas, leidęs kūnui greičiau ataušti. Tam pasitarnavo ir pailgėjusi kūno forma, kurios paviršiaus ir masės santykis yra didesnis. Dėl bėgiojimo mūsų veidas yra plokštesnis, o dantys mažesni nei australopitekų, be to skirtingai nuo jų mes galime nepriklausomai nuo pečių judinti galvą ir kaklą. Trumpesnės rankos leidžia mums geriau išlaikyti kūno balansą bėgant. Meilė maratoniniam bėgimui taip pat sukūrė tobulesnius sukrėtimų slopinimo mechanizmus - žmonės turi itin dideles pėdas.

   Vienas žaviausių pokyčių, atsiradusių pradėjus bėgioti, yra žmogaus užpakalis. Ar esate matę bezdžionių užpakalius? Jie yra visai plokšti - juokiasi prof. Liebermanas. Žmogaus užpakalis yra reikalingas siekiant stabilizuoti kūną bėgimo metu. Užpakaliukas, kuris šiandien yra grožio simboliu, tiktai garantuoja tai, jog nedribsime ant nosies kaskart, kai pėda atsiplėš nuo žemės - priduria Liebermanas.