1904 m. rugpjūčio 30 d. trys minutės po trečios valandos 31 vyras išsirikiavo olimpinio maratono bėgimo startui. Apsukę penkis ratus stadione jie iškeliavo į St Louis miesto gatves. Pavėsyje temperatūra siekė 32 ^oC, bet jiems ir pavėsio per artimiausius 40 km nebuvo verta tikėtis. Tai, kas įvyko po to, buvo tikras košmaras, užtikrinės St Louis maratonui blogiausio per visą olimpinių žaidynių istoriją maratono titulą.

   Šiandien maratono bėgikai metų metai ruošiasi šioms varžyboms vadovaudamiesi griežtu, mokslu pagrįstu režimu, sakančiu ką ir kuomet valgyti ir gerti. St Louis maratono laikais tebuvo žinomi tik pirmieji nedrąsūs bandymai sužinoti kaip ilgų nuotolių bėgimas veikia žmogų. Prieš ir po bėgimo bėgikai buvo pasveriami. Aišku, apie tai, pasiruošę ar ne sportininkai lenktynėms, jokios kalbos išvis nebuvo.

Dauguma bėgimų vykdavo kaimo keliukais.

   Daugiau nei pusė šio maratono bėgikų neturėjo jokios ilgų nuotolių bėgimo patirties. Keli amerikiečiai, tame tarpe ir čempionas Thomas Hicksas, buvo dalyvavę Bostono maratone, kuris vykdavo nuo 1897 metų. Kiti buvo vidutinių nuotolių bėgikai, prikalbinti dalyvauti lenktynėse. Graikija desperatiškai troško dalyvauti nacionalinėse laikomoje distancijoje, bet visiems šios šalies atletams kelionė į St Louis buvo per brangi. Todėl buvo prikalbinti dalyvauti maratone devyni graikai emigrantai, gyvenę JAV. Nei vienas iš jų nei kiek nesitreniravo prieš bėgdamas. Ir kubietis nebuvo sportininkas, o tik paštininkas. Jis bent iš dalies buvo bandęs ilgų nuotolių bėgimą atlikdamas savo pareigas darbe.

   Sąlygos buvo itin sunkios net ir patyrusiems atletams. Karštis buvo nepakeliamas, o vandens buvo vos dviejose vietose. 9 km nuo starto buvo vandens bokštas, o 19-tame kilometre šaltinis. Kelio danga buvo labai klastinga. Vietomis ją sudarė nelygūs skaldyti akmenys. Kitur bėgikai iki blauzdų panirdavo į dulkes, kurios kėlė pačias didžiausias problemas. Bėgikus sekė daugybė automobilių su teisėjais, žurnalistais ir netgi žiūrovais.

   Lenktynės pareikalavo pirmosios aukos jau kiek daugiau kaip po kilometro. Vienas iš favoritu laikytųjų bėgikų suklupo pakelyje ir ėmė vemti. Kitą favoritą, niujorkietį Fredą Lorzą 14 km sutraukė mėšlungis ir jis įsėdo į automobilį. Kiek vėliau kalifornietis Williamas Garcia nugriuvo ir vos nemirė dėl kraujavimo skrandyje.

   Distanciją paliekant vienam bėgikui po kito Hicksas išsiveržė į priekį. 20-ame kilometre jis pradėjo silpti, bet čia tuoj apsireiškė jo asmeninis vadybininkas Carles Lucas. Savo automobilyje jis turėjo kempinę, prie pat variklio šylantį vandenį, gertuvę su brendžiu ir strichnino atsargą. Tokiomis ypatingomis sąlygomis atletą reikėjo "tinkamai prižiūrėti", sakė Lucas.

   Apie distancijos vidurį Hicksas pirmavo, bet buvo labai išsekęs. Jis paprašė vandens, bet vietoje jo gavo drėgną kempinę veidui nusivalyti. 30 kilometre Lucas privertė jį su kiaušinio baltymu išgerti grūdelį strichnino sulfato. Po kelių kilometrų Hicksas pabandė atsigulti. "Jis buvo pilkas kaip pelenai," vėliau rašė Lucas. Lucas davė Hicksui antrą strichnino dozę, du kiaušinius, gurkšnį brendžio ir apšlakstė jį šiltu vandeniu.

   Hicksas kiek atsigavo. Dabar "jis bėgo mechaniškai ir gerai sutepta mašina". Bet, anot Lucas aprašymo, su bėgiku vyko ir kiti dalykai. "Jo akys prarado bet kokią išraišką; odos pilkumas paryškėjo, jo rankos kabėjo, lyg prie jų būtų pririšti svarmenys; jis sunkiai kėlė savo kojas, o keliai buvo kaip sustingę".

   Likus keliems kilometrams Hicksą pralenkė kitas bėgikas. Tai buvo Fredas Lorzas, kuris nusiėmė anksčiau ir įsėdo į automobilį. Automobilis sugedo, todėl jis išlipo iš jo ir vėl įsijungė į lenktynes. Kelias akimirkas jis buvo olimpiniu čempionu; vėliau jis buvo diskvalifikuotas.

   Per paskutinius 2 km Hicksui teko įveikti dvi stačias įkalnes. Į viršų jis lipo, o žemyn bėgo padedamas dviejų brendžio porcijų - po vieną kiekvienai įkalnei. Nėra žinoma, kiek brendžio Hicksas išgėrė iš viso - tik šiuo momentu Lucaso gertuvė ištuštėjo ir jam teko ją pripildyti iš naujo.

   Po finišo Hicksas iškart apalpo. Nepaisant to Lucas buvo įsitikinęs, jog Hickso pergalė paliudijo jo naudotų metodų teisingumą. Hicksas, pareiškė jis, triumfavo ir aplenkė geresnius sportininkus tiktai dėl to, kad buvo tinkamai prižiūrimas maratono metu.

   Labiau klysti Lucas negalėjo. Hicksas laimėjo ne dėl Lucas įsikišimo, bet nepaisant jo. 1904 m. buvo manoma, kad ir alkoholis, ir strichninas yra stimuliatoriai. Bet alkoholis yra depresantas. Jis sulėtina kraujo ir deguonies patekimą į raumenis, sumažindamas raumenų jėgą, galią, greitį ir ištvermę.

   Jei brendis buvo tiktai blogas vaistas, tai strichninas dar buvo ir pavojingas. Strichninas yra mirtini nuodai, daugiausiai naudojami prieš žiurkes. Praeityje gydytojai skirdavo mažas jo dozes tam, kad stimuliuotų kraujotaką ir pagerintų apetitą; jis ilgai įėjo į įvairius tonizuojančius gėrimus. Bet strichninas nėra stimuliatorius.

   Strichninas sąveikauja su neurotransmiteriu glicinu ir sužadina nugaros smegenų ir raumenų neuronų chaotišką aktyvumą. Dvi Lucas nurodytos strichnino dozės turėjo sukelti klinikinius apsinuodijimo šia medžiaga požymius. Tai paaiškina Hickso apalpimą lenktynėms pasibaigus. Dar truputis tokios "tinkamos priežiūros" ir jis galėjo jau niekuomet nebeatsikelti.