Aleksis St Martinas jau buvo negyvas - dėl to neabejojo niekas. Kai jaunasis kanadietis medžiotojas 1822 m. birželio 6 d. rytą įėjo į toli šiaurės platybėse pasimetusio Makinako miestelio parduotuvę, jis buvo nusiteikęs labai taikingai, nesiruošė su niekuo muštis ar ginčytis, nepuoselėjo jokių keršto planų. Vaikinas paprasčiausiai netikusiu laiku atsidūrė netikusioje vietoje - tiesiai priešais netyčia iššovusio traperio šautuvo vamzdį. Į jo kūną suėjo visas šautuvo užtaisas kartu su rūbų skiautėmis, jis nukrito. Visi, kas buvo šio atsitikimo liudininkai, netikėjo, kad daktaras dar gali kuo nors padėti, bet, dėl viso pikto, jį iškvietė. Po kokių 20 min. atvyko Williamas Beaumontas, armijos chirurgas iš netoliese esančio forto ir apžiūrėjo aukos krūtinėje padarytą baisią žaizdą. Beaumontas kiek galėdamas išvalė ją, bet, matant kaip iš skylės kūne ritasi traperio pusryčiai, baigtis abejonių nekėlė. "Šis vyras išgyvens ne daugiau 36 valandų", pareiškė prieš iškeliaudamas gydytojas.

   Tačiau užsispyręs traperis ištvėrė ir kraujo netektį, ir 10 dienų karščiavimo, ir savaičių savaites, kuomet iš žaizdos vis išeidavo tai kaulų nuolaužos, tai kremzlės. Buvo neįmanoma nei gerti, nei valgyti. Skrandžio turinys paprasčiausiai išbėgdavo per skylę pilve. Daug savaičių St Martinas laikėsi tiktai dėl į tiesiąją žarną įšvirčiamų skysčių. Jo gyvybė kabojo ant siūlo taip ilgai, kad Beamontui teko beturtį pacientą pasiimti į savo namus. Po kelių savaičių žaizda pakankamai stacilizavosi, todėl chirurgas galėjo uždengti ją tvarsčiais ir traperis jau galėjo valgyti pats.

   Beaumontas jį slaugė tris metus, po to St Martinas galėjo beveik kaip iki nelaimės gyventi ir dirbti. Liko vienintelė problema: nors žaizda ir užgijo, liko skylė arba fistula, vedanti tiesiog į jo skrandį. Nuėmus tvarsčius Beaumontas galėjo stebėti kas dedasi paciento skrandyje - reta galimybė įdomiam moksliniam tyrimui.

   Tuo metu virškinimo procesai vis dar buvo mažai suprasti. Todėl 1825 m., kai Beamontas persikėlė į Niagaros miestą, jis su savimi pasiėmė ir St Martiną ir pradėjo fundamentalių eksperimentų seriją. Prie šilkinio siūlo jis pritvirtindavo maistą - duoną, kopūstą ir sūdyto pjausnio gabalą - ir per skylę įleisdavo juos į St Martino skrandį. Po tiksliai išmatuojamų laiko intervalų jis maisto gabaliukus ištraukdavo atgal ir analizuodavo įvykusius pokyčius. Beaumontas taip pat įstatė į skrandį termometrą ir išmatavo jo temperatūrą, kuri pasirodė esanti lygi 38 oC, bei imdavo skrandžio, kurios pasirodė esančios rūgštinės, sulčių mėginius.

   Beamontas nustatė, kad vienas maistas, pavyzdžiui, virti ryžiai, skildavo pabuvęs skrandyje valandą, o kitam, pavyzdžiui, sūdytai kiaulienai prireikdavo 4-5 valandų. Palaipsniui jis išsiaiškino, kad maistas skyla veikiant rūgštims, šilumai ir kratymui - kitaip tariant, kas visuomet vyksta veikiant tirpikliui. Nebuvo jokio reikalo įtraukti į šį procesą tuo metu populiarų aiškinimą "gyvybinės dvasios" buvimu.

   1825 m. Beaumontas gavo porą mėnesių atostogų, todėl nutarė nusivežti St Martiną į Niujorką ir parodyti jį savo draugams medikams. Bet St Martinui, kuris jau buvo tapęs girtuokliu, atsibodo į jo žarnas žiopsantys žmonės. Jis nutaikė progą ir pabėgo namo į Kanadą.

   Tris metus apie jį nebuvo nieko girdėti, bet po to St Martnui vėl teko kreiptis pagalbos į Beaumontą. Per tą laiką jis spėjo vesti, bet žaizda vėl atsivėrė ir jis neturėjo iš ko išlaikyti šeimą. St Martinui, šį kartą su šeima, teko grįžti gyventi pas Beaumontą. Už leidimą tirti savo skrandį St Martinas per metus gaudavo iš Beaumonto 150 dolerių užmokestį.

   Beaumontas pasinėrė į tyrimus. Jis nustatė, kad svarbiausioji skrandžio sulčių sudėtinė dalis yra druskos rūgštis.1833 m. jis paskelbė monografiją apie virškinimo fiziologiją, kuri davė pagrindus šiuolaikiniam šio reiškinio supratimui.

   Galiausiai St Martinas grįžo į Kanadą, kur už mokestį leisdavo gydytojams tirti savąjį skrandį. Jis daug gėrė ir reikalavo vis daugiau pinigų. St Martinas mirė 1880 metais; savo gydytoją jis pergyveno 27 metus. Šeima po mirties išlaikė velionio kūną birželio karštyje ištisas keturias dienas vien tam, kad daktarams nekiltų noras jį dar kartą ištirti. Dėl viso pikto jie dar ir palaidojo Aleksį St Martiną neįprastai giliame kape.