Ianas Wilmutas, avelę Dolly sukūrusios grupės vadovas sako, kad ginčai dėl klonavimo užtemdo didžiulį šios technologijos panaudojimo žmogaus ligoms gydyti potencialą.

   Sulaukėme ir žmogaus klonavimo. Bet, nors korėjiečių mokslininkams ir pavyko įveikti kai kuriuos techninius barjerus, politiniai barjerai, kliudantys realizuoti klonavimo potencialą medicinoje, išlieka. Daug žmonių prieštarauja žmogaus klonavimo tyrimams, netgi jei jie būtų atliekami medicininiais tikslais, ir tvirtina, kad eksperimentai, atliekami su embrionais, yra amoralūs. Ianas Wilmutas mano, kad yra priešingai: klonavimas gali duoti tiek pranašumų, kad būtų amoralu jais nepasinaudoti. Wilmuto ir kitos britų laboratorijos planuoja kreiptis į valdžią, prašydamos leisti pradėti tirti žmogaus klonavimą Jungtinėje Karalystėje. Žemiau pateiksime kai kuriuos jų argumentus.

   Terapeutinis žmogaus klonavimo potencialas yra susijęs su embriono kamieninėmis (ES) ląstelėmis. ES ląstelės, paimtos iš 6 dienų amžiaus embrionų, gali išsivystyti į bet kurią kūno ląstelę, pavyzdžiui, nervų ar kraujo ląsteles. Tame slypi ir didelis trūkumas. Mokslininkai kol kas nesugeba valdyti embrioninių ląstelių genetinio kodo, todėl jam nesutapus su paciento, kuriam ląstelės bus persodintos, genetiniu kodu, prasidės imuninio atmetimo reakcija.

   Tačiau klonavimas gali padėti įveikti šią problemą ir leis sukurti pacientus atitinkančias ES ląsteles. Nors kritikai tvirtina, kad terapeutinis klonavimas bus perdaug brangus ir nepraktiškas, Wilmutas sako, kad daugelį šių problemų įmanoma įveikti. Net jei terapeutinis klonavimas ir nepasieks klinikų, jis gali labai pagelbėti tiriant įvairius, ypač paveldimus, susirgimus.

   Žmogaus ląstelių klonavimas gali sukelti revoliuciją ir kitose biomedicinos mokslo srityse. Labai svarbi sritis yra naujų vaistų kūrimas ir tikrinimas. Kasmet nuo pašalinių reakcijų į vaistus, net jei ir yra teisingai naudojami, miršta tūkstančiai žmonių. Šiuo metu farmacijos kompanijos dar neturi patikimo šių pašalinių reakcijų numatymo būdo.

   Daugeliu atvejų individuali žmogaus reakcija priklauso nuo genų, užduodančių vaistus skaldančių kepenyse gaminamų fermentų struktūrą. Klonavimas čia gali turėti keleriopą naudą. Mokslininkai galėtų klonuoti tų šeimų, kurioms buvo nustatytos pašalinės reakcijos į vaistus, kepenų ląstelių kultūras ir po to naudoti jas ieškant už tas reakcijas atsakingų fermentų. Tokie tyrimai leistų vaistų kompanijoms saugiau patikrinti savo naujus medikamentus, o pacientus būtų galima tiksliau įspėti dėl to, kuriems vaistams jie yra jautrūs.

   Nors pirmąją naudą klonavimas atneš būtent medicinos mokslui, didžiausio proveržio galima tikėtis "terapeutinio" klonavimo srityje - gydant ar taisant sergančius organus ar taisant genetinius defektus. Genetiškai identiški kamieninių ląstelių transplantai žada naujus gydymo būdus, pavyzdžiui, pažeisto širdies raumens atstatymą.

   Aišku, išlieka nemažai saugumo aspektų: neaišku ar kamieninės ląstelės nesukels vėžio ar kitų papildomų problemų. Be to žmogaus kiaušinėlių stoka gali riboti platesnį terapeutinio klonavimo taikymą. Tačiau šias problemas galima spręsti diferencijuotai. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmeniui, sergančiam širdies liga, galima naudoti genetiškai neatitinkančias kamienines ląsteles, o imunines reakcijas slopinti medikamentais. Jaunesniam asmeniui teks parinkti genetiškai atitinkančias kamienines ląsteles.

   Technologijai tobulėjant šie gydymo būdai turėtų pigti ir paprastėti. Žmogaus kiaušinėlių stoką galima įveikti naudojant kamieninių ląstelių gamybai karvės kiaušinėlius. Wilmutas sako, kad iš moralės taško tame jis nemato jokių didesnių problemų - tiesiog laikykime kiaušinėlius tam tikrais reikalingų baltymų paketais. Tačiau teks sutelkti daugiau dėmesio saugumo klausimams.

   Radikaliausiai klonavimo technologija bus panaudojama gydant paveldimus susirgimus, ypač tuos, kurie paveikia ištisus organus, kurių negalima pakeisti naudojant kamienines ląsteles, pavyzdžiui, plaučius. Ji taip pat leis išspręsti daugelį genų terapiją pastaruoju metu kamuojančių problemų, tokių kaip vėžio sukėlimo riziką.

   Šiuo metu žmonės, sergantys tam tikrais genetiniais susirgimais, gali bandyti jų išvengti atliekant dirbtinį apvaisinimą implantuojant patikrintus, sveikus embrionus. Tačiau jei nei vienas iš sukurtųjų embrionų netinka, porai tenka laukti kitos procedūros.

   Egzistuoja ir kitoks metodas. Praėjusių metų kovo mėnesį Thomas Zwaka ir James Thomsonas iš Viskonsino universiteto pranešė radę būdą kaip preciziškai pakeisti ES ląstelių sugedusius genus geromis jų kopijomis. Šis tikslumas reiškia, kad mažai tikėtina, jog genas atsidurs ne toje vietoje, kur reikia, ir sukels papildomas problemas. Bet kaip reikia šį terapinį geną pasiųsti į kiekvieną kūno ląstelę?

   Šioje vietoje ir padės klonavimas. Pradžioje naudojant dirbtinį apvaisinimą reikės sukurti įprastinį embrioną. Po to iš jo bus paimamos ES ląstelės, kuriose nesveiki genai bus pakeičiami genetinės inžinerijos būdais. Bet pačios ES ląstelės negali būti naudojamos rekonstruojant embrioną, iš kurio jos buvo paimtos. Tam reikės paimti vienos iš šių pakoreguotųjų ES ląstelių branduolį ir perkelti jį į kiaušinėlį. Gautas embrionas bus identiška pradinio embriono kopija, tik kiekvienoje jo ląstelėje sergantis genas bus ištaisytas. Tuomet embrionas bus implantuojamas į motinos gimdą ir išsivystys į kūdikį. Nors tai bus žmogaus klonas, tai bus ne vieno iš tėvų, o visai naujo asmens klonas. Ši klonavimo rūšis nesukels tokių etinių ir socialinių problemų kaip reprodukcinis klonavimas.

   Aišku, sako Wilmutas, saugumo klausimas išlieka ir šiuo atveju. Iki šiol mes dar nepakankamai žinome apie tai, kas atsitiks branduolyje esantiems genams ir kaip tai paveiks naujagimį. Bet dėl šios priežasties negalima atsisakyti kurti technologijos, galinčios padėti tiek daug žmonių. Žmonių klonavimo nereikia uždrausti. Jis gali išsaugoti tūkstančius gyvybių.