Rusijos mokslininkai prisiminė seną tarybinį projektą nukreipti kelių didelių Sibiro upių vandenis į buvusias tarybines Vidurinės Azijos respublikas. Šio plano šalininkai sako, kad tai padėtų išspręsti regione iškilusią vandens atsargų krizę ir pripildyti vandens dabar išdžiūvusią Aralo jūrą, kadaise buvusią ketvirta pagal dydį vidine jūra pasaulyje.

   40 mlrd. dolerių kainuosiančiam projektui tikimasi sulaukti ir tarptautinės paramos. Pastaruoju metu padidėjęs vandens kiekis Sibiro upėse, ko gero paaiškinamas visuotiniu atšilimu, pabudino nuogąstavimus, jog sumažėjęs Šiaurės ledinuotojo vandenyno druskingumas gali nutraukti Golfo srovės tėkmę ir Šiaurės Europoje labai atšaltų žiemos. Dalies upių tėkmės nukreipimas į pietus galėtų tai pakeisti. Tačiau dalis ekspertų sako, kad šis ambicingas sumanymas gali sukels milžinišką socialinę, ekonominę ir aplinkosauginę katastrofą.

   Šį projektą devintojo dešimtmečio viduryje atmetė Michailas Gorbačiovas, bet pastaruoju metu atsiranda vis naujų jo šalininkų. Vienas jų yra Maskvos meras Jurijus Lužkovas, o taip pat Vidurinės Azijos šalių lyderiai ir vis daugiau rusų mokslininkų.

   Siūloma iškasti 2500 km ilgio, 200 m pločio ir 16 m gylio kanalą, kuris nusitęstų nuo Obės ir Irtyšiaus santakos iki Aralo jūros. Kanalu per metus pratekėtų 27 kubiniai kilometrai vandens. Nors tai sudarys tik 7 proc. metinio Obės debeto, į Aralo jūros baseiną patenkančio vandens kiekis padidėtų 50 proc.

Raudona linija pažymėtas planuojams kanalas.

   Šios schemos tikslas yra gana aiškus. Vidurio Azijos šalys yra ekonomiškai priklausomos nuo medvilnės - labai daug vandens reikalaujančios kultūros. Uzbekistane ir Turkmėnijoje, skaičiuojant vienam gyventojui, šiandien yra sunaudojama daugiausiai vandens pasaulyje. Be to tarptautinė bendruomenė planuoja skatinti šiaurinio Afganistano, esančio prie pat Amudarjos ištakų, ūkį, o tam prireiktų ne mažiau kaip po 10 kubinių kilometrų vandens kasmet. Klimato modeliai pranašauja didelį kritulių kiekio sumažėjimą šiame regione, todėl dėl vandens čia gali kilti nemaži konfliktai.

   Jau dabar Amudarja ir Syrdarja yra beveik visai nusekintos jų vandenį naudojančių didelių irigacijos sistemų. Nusekus upėms mirė ir Aralas, į kurį jos įteka. Nuo 1960 m. jis neteko dviejų trečdalių vandens, dėl ko buvę uostai atsidūrė per 150 km nuo kranto, o buvusiame jūros dugne plyti nykūs druskožemiai.

   Uzbekijos ir Turkmėnijos irigaciniai kanalai darosi vis labiau apleisti ir neefektyvūs. Tik nedaugelis iš 50 000 km šio regiono kanalų yra uždari, todėl daug vandens nueina perniek. Pasak Pasaulio banko studijos, apie 60 proc. žemės ūkiui skirto vandens taip jo ir nepasiekia.

   Dabar senasis planas pradedamas gaivinti. Praėjusį mėnesį Lužkovas lankėsi Kazachstane, kur pristatydamas planą pareiškė, jog Vidurinė Azija turėtų mokėti už vandenį, nors dauguma čia įžiūri Maskvos norą susigrąžinti anksčiau buvusią savo įtaką. Ji taip pat baiminasi kaimyninių šalių ūkio žlugimo, galinčio vesti prie ekologinių pabėgėlių antplūdžio Rusijoje. Ir taip nuo 1990 m. jau emigravo kas ketvirtas Karakalpakijos srities Uzbekijoje gyventojas.

   Tačiau kaip ir devintajame dešimtmetyje Sibiro upių projektas kelia daug prieštaravimų. Kai kurie ekologai sako, kad vanduo bus sunaudojamas drėkinimui, todėl paties Aralo taip niekuomet ir nepasieks.

   Vidurinės Azijos šalims iškilo dilema: pradėti reformas, leisiančias efektyviau naudoti vandens resursus ir pereiti nuo ne tokių vandeniui imlių kultūrų kaip medvilnė, ar pirkti vandenį iš užsienio. Kai kam čia atrodo, kad upes apgręžti yra paprasčiau nei baigti neefektyvų drėkinimą.

   Jeigu Rusija nutars imtis plano vykdymo, sulauksime globalių pasekmių. Anksčiau vakarų mokslininkai baiminosi, kad tai gali pakenkti arktinei ledo dangai ir sutrikdyti pasaulio klimatą. Dabar daugiau baiminamasi dėl pasekmių, kuria sgali sukelti didėjantis upių debetas. Obė ir gretimos upės į vandenyną nuplukdo 7 proc. daugiau vandens nei prieš 70 metų, o klimato modeliai prognozuoja kad iki amžiaus pabaigos šis skaičius gali išaugti dar 80 proc.

   Tokio didelio gėlo vandens kiekis gali staiga sugriauti visą pasaulinių vandenynų cirkuliacijos sistemą, kuri varo Golfo srovę, šildančią Europą žiemomis. Tuo metu, kai visas pasaulis šils, Europoje gali prasidėti ledynmetis.

   Darbai vargu ar prasidės artimiausiu metu, nes yra daug ekonominių, politinių ir techninių barjerų. Tačiau pats projektas nebeatrodo toks nerealus kaip anksčiau. Kinijos pietų-šiaurės projektas, numatantis permesti Jandzės upės vandenį į Chuanchės baseiną, yra tiek pat didelis ir brangus, bet, nepaisant nieko, jau vykdomas.

   Kai kurie ekspertai mano, kad Putinas norėtų palikti kanalą kaip savo valdymo simbolį ir taip atsakyti į Busho planus nukeliauti į Marsą.