1763 m. Anglijos miestelyje Chipping Norton gyvenęs dvasiškis Edmundas Stone parašė laišką Karališkosios draugijos - svarbiausios to metų britų mokslinės institucijos - direktoriui laišką. Stone aprašė savo atradimą, jog sutrinta karklų, augusių paupiuose, žievė padeda gydyti karštines kamuojančias tų pelkėtų vietų gyventojus. Nors po to fakto išdėstymo sekę išvedžiojimai medicinos istorijoje pėdsakų nepaliko, pats žievės gydomųjų savybių atradimas padėjo atsirasti bene pačiam populiariausiam šiandienos vaistui. Karklų žievėje yra daug salicilatų, junginių, kuriems priklauso ir aspirinas (salicilo rūgštis). Jau daugiau šimtą metų žmonės geria aspiriną tam, kad nukristų temperatūra ir praeitų skausmas, o nauji šio vaisto privalumai vis atsiranda ir atsiranda. Kraują skystinančios aspirino savybės leidžia jį naudoti kaip profilaktinę priemonę, saugančią nuo infarkto ir insulto, o dabar aiškėja ir tai, kad šis vaistas mažina susirgimo vėžiu ar Alzheimerio liga pavojų.

   Kodėl kasdieninė aspirino dozė saugo nuo tokių skirtingų ligų? Galima įtarti, kad tokių ligų gali būti ir daugiau. Yra tam tikrų įrodymų, liudijančių, kad kadaise į žmonių dietą įėjo nedideli, bet reikšmingi augalinės kilmės salicilatų kiekiai. Kai kas salicilatus laiko panašiais svarbiais maisto priedais kaip vitaminai ar antioskidantai, itin svarbiais sveikatai. Galbūt ateityje juos netgi vadinsime "vitaminais S".

   Taigi, kokie mechanizmai įsijungia išgėrus aspirino tabletę? Nuo tada, kai 1899 m. vokiečių firma Bayer užpatentavo aspiriną, buvo atrasti ir kiti panašūs vaistai, gavę bendrą nesteroidinių antiuždegiminių medikamentų pavadinimą. Jie veikia stabdydami fermentų iš cyclo- oksigenazės grupės (COX), gaminančių svarbias signalines molekules prostaglandinus, veiką. Yra dvi šių fermentų rūšys, COX-1 ir COX-2. COX-2 gamina prostaglandinus, dalyvaujančius skausmo ir uždegimo procesuose, o tai suteikia aspirinui antiuždegimines savybes.

   Tik praėjus dar keliems dešimtmečiams buvo įsisąmonintas antras svarbus aspirino poveikis: širdies kraujagyslių ligų pavojaus mažinimas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo atrasta, kad aspirinas mažina kraujo trombocitų "lipnumą". O 1974 m. Kardifo universiteto mokslininkai įrodė, kad yra ženklus klinikinis efektas. Bandymai, kuriuose dalyvavo 1000 žmonių, kurie neseniai buvo turėję infarktą, įrodė, kad net ir maža aspirino dozė (300 mg) dviejų metų laikotarpyje mirčių skaičių sumažino ketvirčiu.

   Tolesni tyrimai parodė, kad maža aspirino dozė sumažina infarktų ir insultų riziką mažiausiai trečdaliu. Dabar gydytojai rekomenduoja insultą ar infarktą patyrusiems ligoniams kasdien gerti po tabletę aspirino. Kiti jų kolegos pataria taip pat daryti ir visiems, patenkantiems į šių susirgimų rizikos grupes, pavyzdžiui, rūkaliams ar nutukusiems žmonėms. Kai kas netgi pataria nešiotis su savimi ištirpintą aspiriną ir gerti jį staiga pajutus skausmą krūtinės srityje.

   Kodėl aspirinas turėtų užkirsti kelią širdies infarktui? Kraujuje esantys trombocitai sukimba vienas su kitu dėl to kad juose yra tromboksano, gaminamo COX-1 fermentais. Aspirinas blokuoja COX-1 gaminimąsi, todėl trombocitai sukimba lėčiau.

   COX-1 blokavimas yra atsakingas ir už svarbiausią nepageidaujamą aspirino poveikį - skrandžio erzinimą ir kraujavimą. Laimei, rimto kraujavimo ir mirties atvejai yra labai reti, tačiau pacientai, sergantys skrandžio ligomis, ypač opalige, turi prieš gerdami aspiriną pasitarti su gydytoju. Nedidelė aspirino dozė yra palyginti saugi ir 90 % pacientų dėl jos nepatiria jokių problemų.

   Per pastarąjį dešimtmetį ėmė kauptis duomenys, liudijantys, kad ilgametis aspirino naudojimas mažina susirgimo tam tikromis vėžio rūšimis tikimybę. Ligšioliniai tyrimai liudija, kad tiesiosios žarnos vėžio rizika sumažėja 20-30 proc. Egzistuoja tam tikri įrodymai, kad šis vaistas mažina ir susirgimo kitomis vėžio rūšimis: krūties (20-30 proc.), skrandžio (50 proc.), stemplės (50 proc.) ir kiaušidžių (20 proc.) riziką.

   Šis aspirino poveikis nėra visiškai suprastas, bet egzistuoja kelios įdomios hipotezės. Viena jų sako, kad aspirinas priverčia vėžines ląsteles žudytis (apoptozės procesas), nes tai buvo nustatyta jas laboratorijoje paveikus salicilatais. Yra manoma, kad vėžys išsivysto būtent dėl sutrikusios apoptozės, o salicilatai gali pakoreguoti šiuos procesus per COX fermentus arba be jų dalyvavimo.