Po to kai prieš 30 metų amerikiečių astronautai išlipo Mėnulyje, kosmoso tyrimai buvo praradę didelę dalį savo romantikos. Jie ilgai stokojo didelio tikslo, kurį reikia pasiekti. Dabar toks tikslas ima ryškėti - žmogus gali nuskristi į Marsą.

   Iš erdvėlaivio išlipę astronautai iškart pajus, jog yra svetimame pasaulyje - daug silpnesnė Marso trauka pasijus su pirmaisiais žingsniais. Marse žmonės eis apie 60 proc. greičiau nei Žemėje, tam sunaudodami dvigubai mažiau energijos.

   Retoje atmosferoje, atitinkančioje 35 km aukštį Žemėje, net ir 100 km/h greičio vėjo gūsiai nesukels didesnės jėgos. Astronautai matys rūką, šerkšną, o ankstyvo ryto danguje - melsvų debesų kamuolius. Dangaus spalva keisis priklausomai nuo to, kuomet ir kurlink žiūrėsi. Vidurdienį prie paties horizonto dangus atrodys raudonas dėl dulkių išsklaidytos šviesos. Tekanti ir besileidžianti saulė rusvo dangaus fone švytės mėlynai. Dėl nuolat kintančio tiesioginės ir išsklaidytos saulės šviesos santykio Marso peizažas nusidažys vis kitomis spalvomis.

   Šimtmečiais išsirengę į neištirtus kraštus keliautojai rizikavo savo gyvybėmis arba ieškodami turtų, arba norėdami patys išgarsėti ir išgarsinti savo šalį, arba ir dėl vieno, ir dėl kito. Kristupas Kolumbas patraukė į vakarus ieškodamas patogesnio prekybos kelio į Indiją ir siekdamas pelnyti šlovę Ispanijos karūnai. "Apollo" astronautai skrido į Mėnulį todėl, nes šaltojo karo įkarštyje nebuvo aiškesnio būdo, kaip būtų galima pademonstruoti išaugusius JAV technologinius raumenis ir sutramdyti Kremliaus generolų ambicijas. Nežiūrint tokių komercinių ir politinių paskatų, iš tokių kelionių visuomet laimėdavo ir mokslas: dažniausiai jau vien dėl to, kad atradėjai nuklysdavo ten, kur iki tol prieš tai nebuvo joks mokslininkas.

   Marsas šiandien yra kita didelė žmonijos "terra incognita". Bet greitų finansinių rezultatų iš tokios kelionės sunku tikėtis, o šaltasis karas irgi kaip ir baigėsi, taigi reikia ieškoti kitų paskatų, ne vien pelno siekimo ar nacionalizmo. Gal būt dabar mokslas, iki šiol tik epizodiškai pelnydavęsis iš atradimų, taps pačiu svarbiausiu didžiosios kelionės tikslu? Įdomiausias mokslo klausimas, į kurį ši kelionė galėtų atsakyti, būtų: ar Marse kada nors buvo gyvybė ir ar ji egzistuoja ten dabar? Šis klausimas nėra pernelyg fantastiškas, nes pastarųjų metų tyrimai liudija Raudonojoje planetoje praeityje buvus skysto vandens.

   "Jeigu ten surasite bet kokią gyvybės formą, tuo pačiu būsite įrodęs, jog gyvybės atsiradimas yra bendras gamtos reiškinys", sako kosmoso tyrimų specialistas iš NASA Robertas Zubrinas. "Šio klausimo filosofinė svarba yra be galo didelė, o į jį atsakant Marsas gali tapti savotišku naujuoju Rozetos akmeniu".

   Kelionė į Marsą domina vis daugiau žmonių dar dėl vienos priežasties - todėl, kad šiandien ji jau yra įmanoma. Turtingiausioji pasaulio valstybė JAV turi ir pakankamai pinigų, ir tam reikalingas technologijas. Po sėkmingo zondo "Pathfinder" skrydžio amerikiečių erdvės tyrimų agentūroje NASA neoficialiai buvo užsimenama apie galimą pilotuojamą kelionę į Marsą apie 2020 metus. Tiesa, dabar, po to kai viena po kitos nepavyko dvi po maždaug 150 mln. dolerių kainavusios nepilotuojamų aparatų ekspedicijos į šią planetą, šitas terminas gali nusikelti į tolimesnę ateitį.

   Daugelis ekspertų mano, kad rimta gyvybės Marse paieška būtinai pareikalaus siųsti ten žmones. Jei gyvybė ten ir yra, tai ji bus tik mikroskopiška ir sunkiai atrandama. Marso atmosferoje nemažai visą organiką naikinančio vandenilio peroksido, todėl mikroorganizmų teks ieškoti giliai grunte. Reikės ištirti didžiulę planetos teritoriją sugebant ir daug judėti, ir prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Daugelis tokių užduočių sunkiai įkandami automatiniams įrenginiams. Sunku įsivaizduoti, kaip robotai atrodys po 5 ar 10 metų, bet šiandien ir geriausieji iš jų nei iš tolo neprilygsta savo intelektu netgi tarakonui. Deja, sunku tikėtis, kad pavyktų ir bandymai valdyti robotus per nuotolį, iš Žemėje esančio valdymo centro. Radijo signalai tarp abiejų planetų keliauja apie 40 minučių, todėl operatyvus distancinis valdymas darosi neįmanomas ir visiškai nepakankamas rimtesniems moksliniams tyrimamas. Marso tyrimus pavedus robotams, tektų siųsti vieną nepilotuojamą erdvėlaivį po kito. Todėl net ir anksčiau už nepilotuojamus skrydžius pasisakę specialistai šiandien yra linkę manyti, kad į šią planetą nukeliavę žmonės išspręstų užduotis ir greičiau, ir pigiau.

   Marsas nepriartėja prie mūsų planetos arčiau kaip per 80 mln. kilometrų, todėl kelionė ten ir atgal truktų apie vienerius metus. Netrumpas kelias, bet ir mokslininkai, ir kosminius aparatus kuriantys inžinieriai vienu balsu tvirtina, kad visus techninius žmogaus kelionės į Marsą klausimus jie jau yra išsprendę. Didžiausia kliūtis tokiai ekspedicijai paprasčiausiai yra milžiniška jos kaina. Jei būtų sumanyta skristi į Marsą ir grįžti atgal tuo pačiu erdvėlaiviu, jis turėtų būti milžiniškas, o viso projekto kaina siektų 500 mlrd. dolerių. Netgi ir JAV mokesčių mokėtojui būtų labai sunku įsiūlyti tokią didelę sąskaitą.

   Laimei, pastaruoju metu yra pasiūlyti keli gana realistiški projektai, kurių vykdymui prireiktų "tik" nuo 20 iki 40 mlrd. dolerių. Palyginimui verta pastebėti, jog kuomet JAV nusprendė įsikišti į etninį konfliktą Kosove Kongresas tam paskyrė 24 mlrd. dolerių. Dar priimtinesnė Marso ekspedicijos kaina pasidarytų jos išlaidas paskirsčius per 10 metų, kol užtruktų kelionės paruošimas ir įgyvendinimas. Tuomet kasmet JAV ir potencialūs jos kosminių tyrimų partneriai turėtų kasmet išleisti sumą, kuri tesudaro vos 1 proc. amerikiečių karinio biudžeto.

   Viename projektų, kurį aktyviai propaguoja aukščiau minėtas Robertas Zubrinas, pavadintame "Mars Direct" - "Tiesiai į Marsą", yra siūloma naudoti ne vieną didelį, o kelis mažesnius laivus. Pagal šį planą, pradžioje į Marsą yra pasiunčiamas erdvėlaivis, kuriuo astronautai vėliau grįš atgal į Žemę. Jame nėra įgulos, vietoj to jis gabenasi 6 tonas suskystinto vandenilio, nedidelę chemijos gamyklėlę, branduolinį reaktorių ir kelis visureigius. Nusileidus Raudonojoje planetoje visas šis ūkis pradeda automatiškai veikti. Reaktoriaus maitinami gamyklėlės kompresoriai ima siurbti Marso atmosferoje gausų (95% visos Marso oro sudėties) anglies dvideginį (CO₂) ir jis reaguoja su atsivežtuoju vandeniliu. Šios reakcijos metu gaminasi vanduo ir metanas (CH₄). Metano dujos - būsimas raketų kuras, yra skystinamos ir kaupiamos, o vanduo elektros srove skaldomas į deguonį ir vandenilį. Deguonis yra reikalingas raketos varikliui, o vandenilis panaudojamas tolesnei metano ir deguonies gamybai. Ir, aišku, galimybė pasigaminti ir vandenį, ir deguonį vietoje labai sumažina iš Žemės gabenamą krovinį. Per dešimt mėnesių galima pasigaminti 108 tonas metano ir deguonies - 18 kartų daugiau dujų, nei jų buvo atsigabenta iš Žemės.

   Jei ši pirmoji bazė Marse veiks sėkmingai ir pagamins kelionei atgal reikalingą kurą, po maždaug dviejų metų, kuomet atstumas tarp abiejų planetų vėl bus mažiausias, Žemėje bus paleistos dar dvi raketos. Viena iš jų pakels lygiai tokį pat, kaip prieš du metus erdvėlaivį be žmonių - jis ruoš atsargas kitai ekspedicijai, o kitoje raketoje į Marsą iškeliaus keturių vyrų ir moterų įgula ir jiems reikalingas maistas, vanduo ir kitos atsargos. Šiame erdvėlaivyje irgi bus visureigis, taigi astronautai be didesnių problemų pasieks bazę, net jei nusileistų už kelių šimtų kilometrų nuo jos. Ir į vieną, ir į kitą pusę tarpplanetinė kelionė truks apie pusę metų, ekspedicija Marse dirbtų pusantrų metų, taigi žmonės iš viso išbūtų kelionėje du su puse metų.

   Kuro ekspedicija turės tiek, kad savaisiais visureigiais galės nuvažiuoti Marso paviršiumi virš 24 000 km. Taigi astronautai galės atlikti išties išsamius tyrimus, kurių rezultatų nekantriai lauks visa žmonija. Tokioms ekspedicijoms viena po kitos atskrendant į Marsą ir grįžtant atgal, šioje planetoje atsiras nedidelių bazių grandinė, ateityje palengvinsianti Marso tyrimus ir, gal būt, kolonizavimą.

   Kada nors Marse gyvens milijonai žmonių. Neužilgo spręsis klausimas, kokia kalba jie kalbės? Angliškai, rusiškai, o gal kinietiškai? Ir kokios vertybės ir tradicijos jiems bus pačios svarbiausios? Atsakymus į šiuos klausimus gali sužinoti jau mūsų vaikai.